„Išlikti vieniems kituose“: Šlapelių namuose šiuolaikinis menas taps muziejaus istorijos dalimi

Spalio 21 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje prasideda šiuolaikinio meno paroda „Išlikti vieniems kituose“. Tai įvietinta meninė integracija nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje, kurios metu keturių menininkų kūriniai įsilies į istorinę namų aplinką ir liks muziejuje, papildydami jo pasakojimą naujais atminties sluoksniais. Spalio 21 d. bus pristatyti Liudvikos Sonios Koort ir Filippos Raskovic, o gruodžio 9 d. 18 val. – Evaldo Bubino ir Ievos Rojūtės kūriniai.

Ar galime sugrįžti prie žmogaus, žodžio ar prisiminimo, jų nepakeisdami nauju susitikimu? Ar tai, kas išliko, privalo išsaugoti savo ankstesnį pavidalą? O gal tęstinumas atsiranda būtent tuomet, kai praeitis tampa naujos patirties dalimi?

Šie klausimai tampa parodos „Išlikti vieniems kituose“ atspirties tašku. Istorinėje Marijos ir Jurgio Šlapelių namų aplinkoje keturi šiuolaikiniai menininkai kuria ne praeities rekonstrukciją, o naujus susitikimus su ja. Jų kūriniai nėra atskiri objektai, kuriems muziejus suteikia tik ekspozicinę erdvę. Jie įsiterpia tarp istorinių eksponatų, atsiliepia į namų pasakojimus ir tampa naujais nuolatinės ekspozicijos sluoksniais.

Ši meninė integracija vystoma dviem etapais. Spalio 21 d.18 val.  pristatomi Liudvikos Sonios Koort ir Filippos Raskovic kūriniai, o gruodžio 9 d. 18 val. muziejaus ekspoziciją papildys Evaldo Bubino ir Ievos Rojūtės kūriniai. Toks parodos ritmas atliepia jos pagrindinę mintį: istorija nėra galutinai užbaigta visuma. Nauji kūriniai įsilies į jau egzistuojančius erdvės ir atminties ryšius, keisdami ir pratęsdami tai, ką lankytojai galėjo patirti anksčiau.

Praeitis, kuri dalyvauja dabartyje

Parodos koncepciją įkvepia dviejų skirtingų mąstymo krypčių idėjos. Fizikas Carlo Rovelli, plėtodamas santykinę kvantinės mechanikos interpretaciją, fizinių sistemų savybes ir įvykius nagrinėja per jų tarpusavio sąveikas. Filosofas Alfredas Northas Whiteheadas proceso filosofijoje tikrovę supranta kaip nuolatinį tapsmą, kuriame ankstesni įvykiai tampa naujų įvykių sąlygomis.

Šios idėjos parodoje tampa būdu permąstyti atmintį ir išlikimą. Įvykis gali pasibaigti, tačiau jo sukeltas pokytis – veikti toliau. Tai, kas buvo, nebūtinai išlieka tuo pačiu pavidalu: jo poveikis gali būti perimtas, pakeistas ir tapti naujo įvykio dalimi.

Praeitis nepasikartoja – ji dalyvauja tame, kas dar tik atsiranda. Ši mintis ypač prasminga Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose. Jų istorija susideda ne tik iš išsaugotų knygų, dokumentų ir daiktų, bet ir iš santykių tarp žmonių, miesto ir kalbos, tarp išvykusių ir likusių, tarp pasakytų ir nutylėtų žodžių.

Šlapelių gyvenimas klostėsi nuolat kintančiomis istorinėmis aplinkybėmis. Keitėsi valdžios, galimybės veikti ir šeimos gyvenimo sąlygos. Tačiau gebėjimas prisitaikyti nereiškė atsisakyti to, kas svarbu. Priešingai – reikėjo vis naujų būdų saugoti lietuvišką žodį, skleisti knygas, palaikyti ryšius ir tęsti kultūrinę veiklą.

Taip išlikimas atsiskleidžia ne kaip sustingimas, o kaip nuolatinis veiksmas. Kalba išlieka, kai ja kalbama. Atmintis – kai prie jos sugrįžtama. Ryšys – kai atsiranda kas nors, galintis jį pratęsti.

Keturi menininkai – nauji muziejaus atminties sluoksniai

Parodoje dalyvaujantys menininkai skirtingomis raiškos priemonėmis tyrinėja, kaip tai, kas buvo, gali įgyti naują pavidalą. Jų kūriniai kuriami dialoge su muziejaus aplinka ir, pasibaigus pristatymams, liks namuose-muziejuje kaip nuolatinę ekspoziciją papildantys šiuolaikinio meno kūriniai.

Spalio 21 d. pristatomi Liudvikos Sonios Koort ir Filippos Raskovic kūriniai. Liudvika Sonia Koort kuria atminties votus, kuriuose susitinka praeities ir dabarties vertybės. Votas čia tampa ne vien prisiminimo ženklu, bet ir asmeninio santykio su tuo, kas brangu, išraiška. Jis leidžia klausti, ką pasirenkame saugoti ir kokias reikšmes perduodame kitiems.

Filippos Raskovic muzikoje jungia gyvenimo garsus į vientisą emocinę patirtį. Skirtingi balsai, garsai ir jų tarpusavio santykiai kuria galimybę išgirsti ne tik tai, kas skamba dabar, bet ir pajusti kitų laikų artumą. Garsas tampa būdu susitikti su erdvės atmintimi.

Gruodžio 9 d. 18 val. muziejaus ekspoziciją papildys Evaldo Bubino ir Ievos Rojūtės kūriniai. Evaldas Bubinas per tekstūras ir medžiagų fragmentus kuria naują audinį, kuriame atskiros dalys įgyja ryšį su visuma. Medžiaga čia kalba apie kasdienybės pėdsakus, laiko sluoksnius ir tęstinumą, atsirandantį sujungiant tai, kas buvo atskira.

Ieva Rojūtė tekstu tyrinėja kalbos gebėjimą išsaugoti ir kartu keisti reikšmes. Tai, kas buvo svarbu anuomet, šiandien gali būti ištarta kitaip. Jos kūryba užmezga ryšį su Šlapelių puoselėta lietuviško žodžio istorija ir atveria ją naujam skaitymui.

Kiekvienas kūrinys susitinka su konkrečia namų istorijos dalimi: votas – su saugotomis vertybėmis ir asmeninėmis patirtimis, muzika – su erdve, kurioje kadaise skambėjo kiti balsai, audinys – su kasdienio gyvenimo materialumu, tekstas – su kalba, kuri buvo neatsiejama nuo Šlapelių veiklos.

Šie kūriniai netaps vien trumpalaikio meninio įvykio liudininkais. Likdami muziejuje jie pratęs namų pasakojimą ir taps naujais atspirties taškais būsimiems lankytojų susitikimams su Šlapelių istorija. Taip šiuolaikinis menas ne tik interpretuoja istorinę ekspoziciją, bet ir prisideda prie jos tolesnio gyvenimo.

Atminčiai reikia to, kas atsiliepia

Paroda kviečia pažvelgti į muziejų ne tik kaip į istorijos saugyklą, bet ir kaip į vietą, kurioje istorija nuolat įgyja naujas reikšmes. Atmintis nėra nekintantis praeities atvaizdas. Kiekvieną kartą prisimindami, pasakodami ar klausydamiesi mes iš naujo susitinkame su ankstesne patirtimi. Kaip garsui reikia terpės, kuria jis sklistų, ir to, kas galėtų jį priimti, taip atminčiai reikia dėmesio, susitikimo ir interpretacijos.

Šlapelių namuose lankytojas tampa šio proceso dalimi. Jo susitikimas su kūriniu, istorine erdve ir joje išlikusiais ženklais yra dar vienas įvykis, kurio anksčiau nebuvo. Dviejų etapų parodos struktūra šią mintį leidžia patirti tiesiogiai. Spalį prasidėjęs meninis pasakojimas gruodį įgis naujų formų, o sugrįžę lankytojai galės iš naujo pažvelgti ir į anksčiau pristatytus kūrinius. Kinta ne tik ekspozicija, bet ir mūsų santykis su ja.

Kūrinių pasilikimas muziejuje suteikia šiai idėjai dar vieną prasmę. Meninė intervencija tampa ne vien laikinu istorijos perskaitymu, bet ir ilgalaikiu jos tęsiniu. Šiuolaikiniai kūriniai įsilieja į namų atmintį, o jų reikšmės toliau keisis su kiekvienu nauju lankytoju, pasakojimu ir susitikimu.

Paroda „Išlikti vieniems kituose“ siūlo apie tęstinumą galvoti ne kaip apie nepakitusio pavidalo išsaugojimą, o kaip apie galimybę būti perimtam, pakeistam ir pratęstam. Išliekame ne todėl, kad nesikeičiame, o todėl, kad mūsų buvimas gali atsiliepti kituose.

Informacija lankytojams

Paroda: „Išlikti vieniems kituose“

Menininkai: Liudvika Sonia Koort, Filippos Raskovic, Evaldas Bubinas, Ieva Rojūtė

Vieta: Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, Pilies g. 40, Vilnius

Pirmasis kūrinių pristatymas – spalio 21 d.

Liudvika Sonia Koort ir Filippos Raskovic.

Antrasis kūrinių pristatymas – gruodžio 9 d., 18 val.

Evaldas Bubinas ir Ieva Rojūtė.

Kūrinių tęstinumas: menininkų kūriniai liks muziejuje ir papildys jo nuolatinę ekspoziciją.

Meno integracijas kuruoja Giedrė Selenytė

Projektą finansavo Vilniaus miesto savivaldybė