Atskirkime kultūrą nuo NA politikos

Esame lūžį kuriančio proceso stebėtojai ir dalyviai. Atsainiau stebint gali atrodyti, kad kultūros bendruomenė tiesiog nepatenkinta jai primestu nekompetentingu ministru. Tokį stebėtoją gal net įtikins komentatoriai socialiniuose tinkluose, kritikuojantys protestuojančius menininkus, mokslininkus, architektus, kuratorius, muzikus, dizainerius, teatralus, šokėjus, prodiuserius, bibliotekininkus už tai, kad neleidžiame žmogui net pabandyti dirbti. Be to, jie plūstasi necenzūriniais žodžiais stengdamiesi tautai įteigti, kad menininkai nieko reikšmingo nesukūrė ir tik tarpsta iš valstybės biudžeto – tad tegu traukiasi, pakeis juos kiti. Prieš žalingą valdančiųjų sprendimą protestuojančius kūrėjus jie jau vadina „užsienio agentais“ ar netgi „penktąja kolona“. Šios rusų pasaulio sąvokos, kaip ir vieningas botų, o gal kartais ir tikrų „Nemuno aušros“ rinkėjų puolimas išduoda tikrąją teiginių autorystę. Analogiškus veiksmus matome ne vienus metus, kai iš pradžių buvo raginama priešintis su pandemija kovojančiai dešiniųjų valdžiai, o prasidėjus rusų plataus masto invazijai į Ukrainą mėginama keiksmais susidoroti su paramą vežančiais aktyvistais ir tarptautinę karinę pagalbą siekiančiais užtikrinti, sankcijas rusijai palaikančiais politikais. Šįkart taikiniu tampa kūrėjai, kultūros institucijose, redakcijose, leidyklose dirbantys žmonės – mes. Tuomet, kai prezidento sprendimą patvirtinti aiškiai netinkamą kultūros ministrą baltarusių ir rusų spauda jau sveikina kaip posūkį iš vakarų į rytus, kultūros bendruomenė vertinama kaip naujai okupacijai galinti pasipriešinti jėga.

Ir iš tiesų kūrėjai visada trukdė svetimą kultūrą ir politiką primetančiai agresyviai rytų valstybei. Todėl okupavę Lietuvą sovietai pirmiausia ėmė tremti ir žudyti ne tik politikus, policininkus, karininkus, bet ir mokytojus, mokslininkus, menininkus. Ir vis tiek cenzūros suvaržyta kultūros bendruomenė sugebėjo nesusiskaldyti, nors ir paslėptais, bet perskaitomais simboliais penkis dešimtmečius saugoti laisvės žariją. Nuoseklus šios rezistencijos tęsinys buvo menotyrininkų, filosofų, menininkų, rašytojų suburtas visų Lietuvos žmonių („mieli Lietuvos žmonės“, būdavo kreipiamasi mitinguose) Sąjūdis, galiausiai išvijęs okupantus. Paskui nepriklausomybę atkūrusioje šalyje ekonominio chaoso ūkanas prablaškydavo laisve kvėpuojančių menininkų pokštai ir akcijos. Mezgėsi naujos meno formos, konceptualūs, tarpdisciplininiai projektai užpildė atsigaunančias kultūros institucijas, visų sričių menininkai, mokslininkai, prodiuseriai ėmė garsinti Lietuvą pasaulyje. Tapo lyg ir visiems aišku, kad „kultūra – mūsų tapatybės pagrindas“, – šis teiginys net užrašytas ant namelio, reprezentuojančio „Valstybės ateities viziją – Lietuva 2050“, pamatų.

Ir štai dabar Seime daugumą turintys socialdemokratai, pãskui juos ir prezidentas paskiria šį pagrindą prižiūrėti žmogui, nuo mokyklos laikų su kultūra neturėjusiam nieko bendro. Kaip įsitikinome klausydamiesi pirmosios kandidato į ministrus spaudos konferencijos, jis nesugeba pristatyti savosios kultūros politikos vizijos, nežino, kur ir kokie renginiai vyksta, įžeidinėja moteris, nevengia meluoti, priešinti kultūros „elitą“ su „paprastais žmonėmis“, Vilnių su regionais, profesionalus su mėgėjais, žada puoselėti lietuvių kalbą pats nesuregzdamas logiško sakinio. Paskui dar sužinome, kad socialiniuose tinkluose jis noriai skleidžia rusijos propagandinius paruoštukus, kurių tikslas – sustabdyti paramą besiginančiai Ukrainai. Ar turime suprasti, kad nuo šiol keliaklupsčiavimas rusijai, abejingumas kultūrai, melas, nesantaika ir beraštystė bus Lietuvos tapatybės pagrindas?

Tad nėra ko stebėtis, kaip greitai daugiau nei 50 tūkstančių piliečių pasirašė kultūros bendruomenės peticiją, kiek daug jų susirinko į greitai suorganizuotą protesto mitingą prie prezidento rūmų. Žmonės atsinešė paskubomis nupieštus plakatus, visur mirgėjo apie kultūros pražūtį įspėjantis kelio ženklas, buvo sakomi prasmingi, aštrūs, kartais skausmingi, kartais įkvepiantys žodžiai. Vieni kalbėtojai buvo suplanuoti ir paruošę tekstus. Kiti stojo prie mikrofono spontaniškai, bet taip pat nestokojo nei minčių, nei iškalbos. Tai irgi liudija kūrybinį mūsų bendruomenės potencialą bei drąsą. O aršus puolimas socialiniuose tinkluose prieš visą kultūros bendruomenę yra geriausias įrodymas, kad taiklaus žodžio bijoma, kad iš tribūnos sakoma tiesa neparanki tiems, kurie kėsinasi užgrobti ir sunaikinti mūsų valstybę.

Kol kas valstybė puolama ne tankais. Ją stengiamasi demontuoti iš vidaus, pasitelkiant demokratinius rinkimus kaip įrankį sunaikinti pačiai demokratijai. Dabar atrodo, kad jiems neblogai sekasi, nes tik dešimties procentų visų rinkėjų valia išrinkta politinė jėga NA^* savo įkaitais jau pavertė daugiausia balsų surinkusią socialdemokratų partiją, prezidentą ir galiausiai visą kultūros ekosistemą bei žiniasklaidą. Tikruosius skaičius priminti reikia, nes jais manipuliuojama užsipuolant protestuojančią kultūros bendruomenę, esą mes prieštaraujame rinkėjų valiai. Tačiau ar turime tos gana nedidelės rinkėjų dalies valia grįžti į vergovę? Ir gal jau metas priminti: valdžios mandatas nereiškia, kad privaloma tenkinti tik balsavusiųjų interesus, paminant visa kita, nesiklausant tavo politikai nepritariančių balsų, nederinant nuostatų, neieškant visiems bent kiek priimtinų sprendimų, nemąstant apie valstybės ateitį.

Galbūt mums įrodinės, kad kultūros savaitraštis nėra vieta, kur dera diskutuoti apie politiką ar priminti demokratijos principus. Bet šią nuostatą metas išmesti į klaidingų nuostatų šiukšlyną. Kitą dieną po protesto susirinkusi antroji kultūros bendruomenės Asamblėja nusprendė, kad metas patikslinti prorusiškų jėgų aktyviai propaguojamą šūkį „nepainiokime kultūros su politika“. Nes kviesdami nepainioti jie painioja – ir dar kaip! Juk gavusios kultūros ministeriją NA partijos vado pasisakymai apie „užsienio agentus“ ir žiniasklaidą signalizuoja apie ketinimą politizuoti kultūrą keičiant institucijų vadovus, komisijų narius sau palankiais, o nacionalinį transliuotoją priverčiant tapti partijos ruporu. Galima nujausti, kad ir Medijų rėmimo fondo finansavimas bus nukreiptas tiems regionų laikraščiams, kurie savo publikacijomis didins šios partijos elektoratą. Tai irgi yra kremliaus „paruoštukas“, sėkmingai taikomas Vengrijoje, Slovakijoje ir Sakartvele. O tikslas aiškus – per kultūrinius naratyvus kuo plačiau atverti duris rusų pasaulio įtakai. Toks okupacijos scenarijus – pigesnis nei karas, tad bus išmėgintas pirmiausia. Juolab kad taip būtų pasiektas dabar aktualesnis tikslas – sumažinti Lietuvos paramą Ukrainai.

Iš to, kas čia pasakyta, turėtų būti aišku, kad kultūros bendruomenė protestuoja ne tiek prieš nekompetentingą ministrą, kiek prieš kultūros ir žiniasklaidos perleidimą NA partijai. Nes ministro nusišnekėjimus visada galima ignoruoti nutaisius „pokerio veidą“, o viduje juokiantis. Bet juokai bus menki stebint, kaip pasitelkus kultūros galias bus palaipsniui ardoma valstybė. Tai suvokia kultūros bendruomenė, todėl įvairių institucijų vadovai jau atšaukė kvietimus premjerei Ingai Ruginienei, kultūros ministrui Ignotui Adomavičiui ir prezidentui Gitanui Nausėdai dalyvauti renginiuose ar vadintis jų globėjais. Kitų metų Vilniaus knygų mugė pataisė savo šūkį: „žodis ieško kultūrą gerbiančio žmogaus“. Be to, Asamblėja nutarė spalio 5 d. skelbti įspėjamąjį streiką, kurio metu kai kas neįvyks, o kai kas vyks ne taip, kaip numatyta. Streiko tikslas – kuo plačiau paskleisti žinią apie šią Lietuvos kultūros išdavystę ir grėsmę žodžio laisvei suprantant, kad tai – tik ilgos kovos pradžia.

Tad iš tiesų esame lūžį kuriančio proceso stebėtojai ir dalyviai. Dar nežinome, kokia bus ateitis procesui pasibaigus. Gali būti, kad įsitvirtinus antidemokratinėms jėgoms neliks nei žodžio laisvės, nei cenzūros nevaržomos kūrybos. Bet gali būti ir taip, kad mums pavyks išsaugoti nuomonių ir interesų įvairovę pripažįstančios demokratijos, žodžio ir kūrybos laisvės principus kaip mūsų tapatybės pagrindą, o rusų pasauliui tarnaujančios jėgos bus nugalėtos. Todėl prisijungiame prie įspėjamojo kultūros bendruomenės streiko suvokdami, kad kultūros ministerijos politinė orientacija yra ne tik kultūros bendruomenės, bet visų Lietuvos piliečių reikalas. Ir kartu su Asamblėja skelbiame pakoreguotą šūkį: atskirkime kultūrą nuo NA politikos. NA tariame griežtą NE.

„7md“ redakcija

^* Kaip protesto mitinge sakė Zigmas Vitkus, „Nemunas“ ir „aušra“ – gražūs žodžiai ir jų nesinori dergti, tad vengdami įžeidinėjimų tais žodžiais pasivadinusią partiją čia ir toliau vadinsime NA.