Pirmąją pomirtinę M.K. Čiurlionio parodą Vilniuje prisimenant

Rugsėjo 3 d. 15 val. nuoširdžiai kviečiame į parodos „Amžinybės nenuilstanti banga...“ atidarymą, kuris vyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė.

Paroda skirta M.K. Čiurlionio 150 metų jubiliejui ir primena pirmąją „Posmertinę Mikalojaus Kastanto Čurlionies veikalų parodą“, 1911 m. balandžio 23 – gegužės 8 d. veikusią draugijos „Liutnia“ salėje, kuri buvo tuometinio Šv. Jurgio prospekto name Nr. 6, dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro vietoje.

Iš karto po M.K. Čiurlionio mirties buvo pradėta rūpintis pomirtine dalininko kūrinių paroda: Lietuvių dailės draugija, kurios vienas steigėjų buvo M. K. Čiurlionis, apie ketinimą rengti parodą paskelbė ir laikraštyje „Kurjer Litewski“ – čia prašoma visus, turinčius dailininko kūrinių, juos paskolinti parodai. Apmokėti siuntimo išlaidas įsipareigojo Draugija.

Iki balandžio 19 d. „Liutnios“ draugijos salėje Jurgio (dabar – Gedimino) pr. 6 veikė Penktoji Lietuvių dailės draugijos paroda, kurioje buvo eksponuojama ir 17 M. K. Čiurlionio kūrinių. Susitarta, kad Čiurlionio kūryba bus pristatyta ten pat: „Balandžio 23 d. L. Dailės Dr. atsidarys toj pačioj vietoj (Liutnės butas, Jurgio pr. 6) a. a. M. Čiurlianiaus paveikslų paroda. Tęsis ji 2 savaiti. Žada būti apie 600 paveikslų“, – rašyta skelbime. Tačiau parodos proga išleistame kataloge minimi 94 „pirmieji darbai“, 124 „paskesni darbai“, 17 „paišinių“ ir 30 „fluorofortų“ – iš viso 265 kūriniai.

Parodos proga išleistas plakatas, kuriame panaudotas M. K. Čiurliono plakato Antrajai lietuvių dailės parodai motyvas – virš tamsaus miško kylanti ryškiai geltona saulė. Informacija su parodos adresu ir darbo valandomis (kasdien nuo 10 iki 19 val.) pateikta rusų, lietuvių ir lenkų kalbomis.

Pomirtinė M.K. Čiurlionio kūrybos paroda veikė iki gegužės 8 d., parodos apžvalgos buvo išspausdintos lenkiškuose, rusiškuose Vilniaus laikraščiuose. „Lietuvos žiniose“ parodą aprašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943).

Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė įrengtoje ekspozicijoje – parodos plakato (Lietuvos nacionalinis muziejus), katalogo (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus), nuotraukos (Lietuvos literatūros ir meno archyvas), Čiurlionio atvirlaiškių ir smulkiųjų grafikos kūrinių (Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus) faksimilės. Parodą papildo dailininko pamėgtos Druskininkų pušies spygliai ir kankorėžiai.

Parodos kuratorė – Daiva Šabasevičienė, dizainerė – Lina Bastienė.

Parodos lankymas – su bilietu į spektaklį.

Posmertinė Mikalojaus Kastanto Čurlianio veikalų paroda

Lipinėmis (laiptais – red.), kopiančiomis aukštyn, tarp liūdnai pilkų ir eglių vainikėliais, it laidotuvėms, apkaišytų sienų, atsiduriame tame pačiame bute, kur tik ką užsidarė penktoji Lietuvių Dailės Draugijos rengiamoji paroda. Tik šįkart niekas į mus čia nesišypso. Gilus rimtumas ir tik rimtumas sutinka mus čia visų pirm. Pasidairę gi, jaučiamies dar staigu atsidūrę kažikokio didelio slėpinio, neapsakomai didelio slėpinio akivaizdoje, taip didelio, kaip begalinė (begalybė – red.), į kurią – matomai – dailininko mintis be paliaubos (paliovos – red.) smelkdavosi ir verždavosi.

Nustebę, kaip ir išsigandę viso to, ką čia gauname paregėti, kreipiamės, paaiškinimo ieškodami į čia pat kabantį tarp krepų, palmių ir eglių vainikų dailininko portretą ir randame jo akių kertėse ir jo antakių sutraukime vien didelį skausmą sustingus. Pačios gi dailininko akys reiškia didžiausį nusistebėjimą, kaip ir išgąsti ir tarte taria į žiurėtojį: – „Draug su mano esybe jau ant amžių išdilo ir mano didelio slėpinio raktas“... O tas slėpinys tuo tarpu nesiliauja pats iš visų parodos kerčių ir sienų į mus žiūrėjęs. Tai visokių ugninių ir kruvinų šaulių akimis, tai nubalusių žvaigždučių nejaukumu, tai šmėklų nagais, tai visokių ypatingai susipynusių ir nematytų iki šiol formų grože arba dažų harmonija.

Tą didelį slėpinį lydi dabar da visuose paveiksluose kaip ir įsikūnijusi milžiniška mirties ir grabo tyla. Nenuostabu, kad žiūrėtojas kaskart didžiau toje parodoje tą taip nepaprastą vaidentuvės (vaizduotės – red.) tvėrinių ima jaustis kaip ir kokioje šventvietėje, laike kaži kokių iškilmingų kad ir nevisai suprantamų pamaldų, bet kurių vis dėlto nepagerbti negali. Ir jaučiasi priverstas jose dalyvauti, kvapą užlaikydamas ir ties kiekvienu paveikslu, tarsi ties kaži kokiu didžiausio slėpinio rūkstančiu aukuru, sustodamas.

Didžiausį plotą užima, gal ir didžiausį slėpinį savyje užveria paveikslas pavadintas: „Rex“. Auksuotai-rusvuose dažuose išlaikytas, pilnas ypatingiausių formų ir ypatingiausių šviesų ir šešėlių. Viskas čia susilieja į kaži kokį, nepaprastai sumanytą turtingiausį turinį, kurs, – kaip į jį nežiūrėk, vis dėlto pasilieka dideliu, spindinčiu, viliojančiu prie savęs slėpiniu.

Toks išsiaiškint nesiduodantis turinys yra ir jo „Sonatoje“. Čia dažai tylesni, galima sakyti, neišsakomai tylūs. Nereiškia jie didybės, vien tik tylų užsimąstymą ir tylią ramią dažų harmoniją. Formų turtas čia, kaip Čurlianio paveikslų daugumoje – tiesiog neišsemiamas.

Rišasi čia tos formos viena su kita į, rodos, galo neturinčią harmoniją, kurią tiek pat matai, kaip ir girdi, ir kuri, rodosi, niekuomet nutilti neturės, nes yra kaip ir amžinybės nenuilstanti banga, be paliaubos begalinės erčią (erdvę – red.) plaunanti.

Bet tokiame, čia Čurlianio paskleistame idėjų-minčių, idėjų-jausmų turte užtinkame ir aiškiai į mūsų supratimą tariančius paveikslus. Iš pirmųjų jo darbų ypač sunku prisieina žiūrėtojui persiskirti su jo 7 paveikslų ciklu „Laidotuvės“.

Nėra čia tokio dažų suderinimo ir linijų švelnumo, kaip paskesniuose jo darbuose, tačiau kaži-kokiuose išsvajotuose raguotuose, gaižiai žaliuose staklėse jo besdaužąs varpas iškarto taria, kad tik skausmas didelis, žmogaus širdį draskąs ir kraują į ugnį paverčiąs skausmas, gali tokiu varpo skambinimu raudoti, šaukti, išsireikšti.

Toliau tame cikle beveik visur matome grabą juodą arba mėlyną, neaiškiomis sunkiomis linijomis nulopytą, užvertą grabą. Ir tas Čurlianio tokiu būdu tapytas grabas, tai vandenin plaukia, tai didelis, sunkus ties kruvinu saulėlydžiu erčioje iškeltas; tai su žmonių, nuliūdusių, po savo sielvarta sulinkusių žmonių minia giria ir laukais plaukiąs grabas – tiek savimi išreiškia skausmo, kiek niekuomet gyvenime joks grabas to neišreikš.

Tame Čurlianio didybė, – kad taip neišsakomai stipriai įstengė savo simboliais kalbėti. Pastebėti da reikia, kad dažnai Čurlianis savo tvėriniuose stato amžinybę ir šio pasaulio laikinumą viens ties kitu, arba, geriau sakant, vieną prieš kitą.

Matome nutapytą vis mažutę mūsų pievų žemutę gėlelę (Taraxacum offic. Wigg. – pienė – red.), kuri pražydusi išrodo kaip pūkelių kamuolėlis, arba pūkelių pūslelė – o ties ja ir virš jos begalinės erčia. Kitur vėl vos gimęs kūdikis tęsia rankeles prie tos ties juo pievelėje nokstančios pūslelės... virš jųdviejų milžiniška šmėkla-paukštis gresiąs juos sunaikinti.

Gilus ir paaiškinimo nereikalaująs simbolis.

Yra Čurlianio ir tokios rūšies paveikslų, kuriuos galima prie peizažų paskaityti. Pirmą vietą čia reikia paskirti dideliam triptikui „Raigradas“, da keleta kapinių su senoviškais lietuvių kryžiais ir pušelėmis, da girelė – pušynėlis. Bet ir čia visur nerandame to, ką mes papratome peizažu vadinti. „Raigrade“ miškas, pievos, slėnys, upelis ir viskas – taip dažai, kaip forma ir kompozicija tai daugiau tarytum kokiame sapne matyta, nekaip teisybėje.

Taip pat ir kapinėse. Žiūrime, gėrimės ir aiškiai žinome, kad gyvenime negali būti nei taip harmoniško kryžių suglaudimo, nei tokių pušelių. Čia matome tarytum vien pušų sielas, arba jų pasivaidinusius šešėlius. Tokia tai, mat, galybė ypatingo Čurlianio talento.

Bet niekas, rodosi, pas Čurlianį taip prie savęs netraukia, nehipnotizuoja, kaip jo erčia, pilna visuomet ypatingos, gyvos šviesos ir tokio ilgėjimo, kurs vienu savo galu įsiremia į žiūrėtojų širdį, o kitas siekia bekraštėn ir beribėn begalinėn.

Taip yra ypač jo „Nuliūdimuose“, jo „Ilgėjime“, „Jūros etiuduose“ ir t. t. Ir paskutiniuose jo neužbaigtuose veikaluose matome tokią erčią ir joje it ligonio fantasmagorijose degančią pietų saulę, prie kurios lengvučiai it sapnas arba giedraus vakaro rūkai debesukai slenka, eina visa kas gyva, dramblių, žirafų, strausų (stručių – red.), įvairiausių oro skrajotojų pavidaluose.

Be didelių paveikslų, kurių yra keli šimtai, matome da visą grupą jo įdomių grafiškų darbų.

Vienu žodžiu didžiausias turtas vieno žmogaus vaidentuve pagamintas. Ir tai tokių veikalų, iš kurių kiekvienas minčių, jausmų versmes gamino ir veste veda kiekvieną prie amžinybės slėpinio slenksčio.

G. P. Lietuvos žinios, ketvirtadienis, gegužės 5 (18) d. 1911 m., p. 1–2.