Indrės Selenytės paroda „Iš arti“
Kviečiame spalio 14 d. (pirmadienį), 18 val. dalyvauti Indrės Selenytės parodos „Iš arti“ atidaryme, kuris vyks Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius). Paroda, kurioje eksponuojami piešiniai, fotografijos, objektai ir instaliacijos, vyks iki spalio 29 dienos.
Pirmojoje asmeninėje kūrybos parodoje jaunosios kartos menininkė Indrė Selenytė pristato per keletą pastarųjų metų susiformavusią kolekciją, kurią sudaro piešiniai, fotografijos, rasti objektai, jų pagrindu sukurtos instaliacijos ir video įrašai. Parodą persmelkia menininkei ypač svarbi Lietuvos pajūrio, konkrečiai – Juodkrantės gamtos dvasia, persipynusi su asmeniniais išgyvenimais, vidiniais virsmais, transformacijomis.
Pats parodos pavadinimas byloja, jog I. Selenytė renkasi „priartinantį“ žvilgsnį į aplinką, siekdama, kad prabiltų mažiausios detalės, atsitiktinės akimirkos, tarsi nereikšmingi, maži kasdienybės įvykiai. Tačiau gamtos objektų faktūros, fragmentai, žmonių veidai ir siluetai, atsidūrę I. Selenytės akiratyje, atitolsta nuo realybės ir įgyja metafizinį matmenį. Sudžiūvusio augalo, akmens ar trapių paukščio kaulų formose ir paviršiuose skleidžiasi pats Kosmosas, būties begalybė, hipnotizuojanti savo ritmais ir linijomis, kaip ir tolimas žvaigždėtas dangaus skliautas, nepažinus ir paslaptingas. Ir sutiktų žmonių veidai, siluetai čia įgyja tam tikrą vaidmenį ir prasmę. Vaikas – tarsi gyvenimo pradžios simbolis, dvasininkas – universali išminčiaus, filosofo figūra, nurodanti ir į ypač plačią, turtingą ikonografinę plotmę.
Tačiau tikrovės „siūlas“ vis dėl to visą laiką išlieka menininkės rankose. Senovės graikų mituose Ariadnės siūlas padėjo Tesėjui ištrūkti iš labirinto, o I. Selenytės kūrybos atveju tikrovė, realybės inspiracijos yra svarbios ir kaip savotiškas asmeninis vizualinis dienoraštis, ir kaip nuoroda į gamtos ir žmogaus, arba natūros ir kultūros santykį. Juk vis dėl to žmogus kaip visuomenė ar atskiras individas įprasmina gamtos procesus, žvelgdamas į juos iš šalies, panirdamas į gamtos pasaulį ir jį „perleisdamas“ per savo pojūčius ir patirtį.
Taigi parodos pasakojimą galime skaityti kaip vientisą, meditatyvią istoriją, tačiau ne mažiau nei simbolinės, čia pat besikuriančios reikšmės, menininkei svarbus glaudus santykis su realybe, vizualinės išraiškos ir medžiagų tikrumas. Tai ir natūralus pajūrio smėlis, ir lengvas, fragmentiškas piešinys, įtikinantis savo tikroviškumu. Pojūtį, kad visa vyksta čia ir dabar lemia ir menininkei ypač svarbus krikščioniškasis pasaulėvaizdis. Pajūris I. Selenytei yra ne tik atpalaiduojantis buvimas gamtos apsuptyje, bet ir dvasinio pakylėjimo bei susikaupimo – rekolekcijų erdvė. Slėpiningi ir daugiaprasmiai psalmių tekstai jos vaizduotėje susipina su gamtos patyrimu ir išsilieja savitomis vizualinėmis formomis.
Nors parodoje naudojamos medžiagos, išraiškos formos ir priemonės yra glaudžiai susijusios, ir veikia kaip vieninga visuma, atskiro dėmesio verti I. Selenytės piešiniai, žavintys betarpiškumu ir profesionalia, meistriška aplinkos pagava. Minkšta, jautri piešinio linija, šiluma alsuojantis štrichas, įtaigiai išryškinamos, priartinamos, arba nutolinamos figūros paprastomis priemonėmis kuria erdvės, judėjimo įspūdį.
Nors ši paroda – pirmasis asmeninis menininkės pasirodymas publikai, ji jau yra įgijusi didelę vizualinės taikomosios kūrybos patirtį, kurią sėkmingai transformavo ir į pedagoginį „formatą“. I. Selenytė žinoma kaip plataus akiračio dizainerė, komiksų, žaidimų vaikams, įvairių prekės ženklų, plakatų kūrėja, iliustratorė, reklamos agentūrų meno vadovė. Parengusi žaidimų kūrimo pagrindų programą, dėsto ją Vilniaus dailės akademijoje. Neabejotina, kad šis įdirbis, gebėjimas kurti įtaigų ir lakonišką vaizdą, veikia ir grynąją, meninę I. Selenytės kūrybą. Todėl autobiografiškas panirimas į save jūros stichijos ir pajūrio gamtos akivaizdoje iškyla racionaliomis, kartais minimalistinėmis ir net kiek asketiškomis formomis. Žvilgsnis iš arti yra gilus, skvarbus, atveriantis žiūrovui tik tiek, kiek reikia pagal subtilią autorės nuojautą, ir paliekant paslapties, nežinomybės pėdsaką.
Kristina Stančienė
