Jaunosios pianistės rečitalis naujoje koncertų erdvėje „Piano Sentio“

Po gero koncerto kartais nesinori skubėti grįžti į kasdienybę, maga dar išlaikyti tą pačią nuotaiką. Tokios mintys lydėjo gegužės 8-osios vakarą po koncerto „Piano Sentio“ studijoje, kur fortepijono rečitalį skambino Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktokė Liepa Kuzmaitė. Galima sakyti, kad naujoji Vilniaus koncertinė vieta (Lvivo g. 89) viešąjį gyvenimą ir pradėjo šios jaunosios atlikėjos rečitaliu.

Vakarui ypač tiko „Piano Sentio“ studijos erdvė. Kaip teigė studijos įkūrėja, pianistė, Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos sekretorė Aurelija Seliavienė, pavadinimo idėja jai pirmiausia siejasi su jautrumu, ypatingumu ir švelnumu. Kaip tik šie epitetai gražiai derėjo su kamerine vakaro nuotaika. Reikia pridurti, kad debiutavo ne tik Liepa Kuzmaitė, bet ir vos prieš kelias dienas į studiją atgabentas ir šiame rečitalyje visavertiškai prabilęs naujas „August Förster“ fortepijonas.

Stilistiškai įvairi koncerto programa aprėpė skirtingas epochas: tai Johanno Sebastiano Bacho Itališkas koncertas F-dur, BWV 971; Ludwigo van Beethoveno Sonatos Nr. 16 I dalis, Aleksandro Skriabino Etiudas, op. 8, Nr. 3; Henri Dutilleux’o šešių pjesių ciklas „Au gré des ondes“, Enrique Granados pjesė „Raudos, arba mergaitė ir lakštingala“ iš ciklo „Goyescas“ I sąsiuvinio. Koncerto pabaigoje skambėjo Fryderyko Chopino Scherzo cis-moll Nr. 3, op. 39.

Vis dėlto bene labiausiai įsiminė ne tiek programos apimtis, kiek tai, kaip jaunoji pianistė Kuzmaitė kūrė ryšį su publika. Prieš atlikdama kūrinius ji pati trumpai juos pristatė, pasidalino įdomesnėmis istorijomis apie kompozitorius ar kūrinių atsiradimą. Pristatydama Bacho Itališką koncertą F-dur, Liepa neslėpė ypatingo artumo šiam kūriniui. Ir tai buvo akivaizdu – net ir keli smulkūs netikslumai neužgožė gyvo, natūralaus santykio su muzika bei akivaizdaus mėgavimosi pačiu atlikimu. Klausantis Dutilleux’o ciklo „Au gré des ondes“ buvo įdomu stebėti, kaip aiškiai jaunoji atlikėja išgyvena kiekvienos pjesės skirtingą charakterį – greitesnėse dalyse jos veide atsispindėjo žaismingumas ir energija, o lyriškesnėse atlikėja tarsi visiškai pasinerdavo į save. Vakaro pabaigoje Chopino Scherzo nuskambėjo su išskirtiniu intensyvumu ir užtikrintumu. Buvo juntamas visiškas atlikėjos atsivėrimas muzikai, techninis užtikrintumas leido kiekvienam pasažui skambėti aiškiai ir prasmingai, o kulminacijos buvo išjaustos ir pripildytos įtampos.

Buvo akivaizdu, kad muzika pianistei yra ne vien techninis meistriškumas ar atliekama programa, bet labai asmeniška erdvė, kurioje ji puikiai jaučiasi. Tad po koncerto paklausiau, ką pati Liepa Kuzmaitė jautė tą vakarą, kai taip jautriai atsivėrė publikai.

Ką tau reiškia muzika ir tavo instrumentas?

Muzika man yra tarsi tarpininkė tarp išorinio ir vidinio jausmų pasaulio, padedanti skleistis mano asmenybei. O fortepijonas padeda tai padaryti, nes jis turi begalę spalvų ir labai didelę garso amplitudę. Juo galiu kalbėti nuo giliausių pianissimo paslapčių iki stiprių forte fortissimo energijos pliūpsnių. Toks didis instrumentas, galintis imituoti tiek spalvų ir tembrų, leidžia man pasinerti į save pačią, ir jaučiu, kad tai mane labai praturtina.

Kaip gimė šio rečitalio idėja?

Rečitalis surengtas tam, kad pasidalinčiau su klausytojais šia programa, nes ji kažkaip natūraliai išėjo gana nemaža ir įvairi. Šiuo metu rengiuosi konkursui Lenkijoje, tad šis koncertas buvo tarsi pirmas išbandymas prieš vėl išeinant į sceną. Šį vakarą laikyčiau ir savotišku savęs išbandymu, nes tokiai programai tikrai reikia ištvermės. Tai pirmas kartas, kai už mokyklos ribų surengiau viešą koncertą, ir dar tokioje jaukioje, kamerinėje erdvėje. Be to, tik šiais metais pradėjau mokytis pas Jurgį Aleknavičių, tad visas kūrybinis procesas man pačiai buvo labai naujas.