Premjera Vilniuje: „Pasaulis be subtitrų“ – autizmo patirties fragmentai šešėliuose

Sausio 28 ir 29 dienomis Vilniuje, meno erdvėse „VILEIŠIO18“, įvyko rankų šešėlių teatro „Budrugana Lietuva“ suaugusiesiems skirto spektaklio „Pasaulis be subtitrų“ (rež. Milda Mičiulytė) premjeros. Spektaklis, sukurtas Lietuvos kultūros tarybos finansavimo dėka, sulaukė gausios publikos – salėse netrūko nei įsiklausymo, nei tylos, lydėjusios jautrias scenas. Čia žiūrovas kviečiamas ne vertinti ar spręsti, o patirti ir reflektuoti skirtingus pasaulio suvokimo būdus, o ši patirtis natūraliai persikelia ir į pokalbius po pasirodymų. Po kiekvieno spektaklio vyko diskusijos, kurias moderavo scenos meno kritikės Dovilė Zavedskaitė ir Kristina Steiblytė. Jose dalyvavo spektaklio kūrybinė komanda bei „ISADD Lietuva“ ir „Abos centras“ specialistės: Jurga Alksninienė, Giedrė Skaisgirytė-Kairė ir Eglė Kairelytė-Sauliūnienė.

Ne tik žiūrėti, bet ir permąstyti: sudėtingos temos tęsinys diskusijoje

Kalbant apie sudėtingas ir jautrias temas, vien spektaklio patirties dažnai nepakanka – tam, kad žiūrovas priartėtų prie temos, svarbu suteikti erdvę pokalbiui ir refleksijai. Būtent todėl po premjerinių rodymų buvo surengtos diskusijos su autizmo srities specialistais, kuriose žiūrovai galėjo pasidalinti savo jausmais, klausimais ir asmeninėmis patirtimis. Diskusijų metu ne kartą pabrėžta atpažinimo tema – apie tai, kaip scenoje matomi personažai ir situacijos rezonuoja su kasdienėmis patirtimis. Po spektaklio diskusijoje dalyvavusi autistišką vaiką auginanti mama dalijosi, jog spektaklio metu ji galėjo atpažinti savo vaiką ir savo šeimos kasdienius iššūkius – balansavimą tarp socialinių normų laikymosi ir noro neužgožti vaiko unikalumo. Ypatingą atgarsį sukėlė „ISADD Lietuva“ atstovės Jurgos Alksnienės pasidalinimas apie ryškiausią spektaklio akimirką – sceną, kurioje aktorius Matas Sigliukas, žiūrėdamas tiesiai į publiką, bando išreikšti savo jausmus, tačiau vietoje žodžių skamba tik garsų maišinys. „Ir viskas su tuo yra gerai. Leiskime vieni kitiems būti taip, kaip būnasi“, – dalijosi Jurga, pabrėždama priėmimo ir leidimo būti esmę. Ši mintis tapo atspirties tašku ir tolesnėms žiūrovų refleksijoms – daugelis atvirai kalbėjo apie spektaklio sukeltą emocinį sunkumą, nepatogumo jausmą, bet kartu ir norą įsiklausyti. Diskusijoje nuskambėjusi frazė tapo vakaro apibendrinimu: „Buvo sunku žiūrėti, bet ne taip sunku, kad nustočiau tikėti jo pasauliu.“ Ši frazė priminė, jog teatras gali tapti saugia erdve dialogui tarp skirtingų pasaulių – net ir tada, kai jie netelpa į mums įprastus rėmus.

Kūrybinio proceso užkulisiai ir atsargumo estetika scenoje

Diskusijos po spektaklio atskleidė ne tik žiūrovų reakcijas, bet ir kūrybinio proceso užkulisius – spektaklio kūrybinė komanda dalijosi, kaip buvo ieškoma tinkamos formos kalbėti apie autizmo spektrą, kokie klausimai kilo repeticijose ir kodėl nuo pat pradžių buvo svarbu konsultuotis su specialistais. Kūrybinė komanda dalijosi, jog proceso metu taip pat kėlė jautrius klausimus apie ribas ir atsakomybę: kaip scenoje kalbėti apie autizmą, neįkrentant į stereotipus ir neiškreipiant patirties. Diskusijų metu aktorius Matas Sigliukas atviravo, jog konsultacijų metu jam svarbiausia buvo sužinoti, ar jo kuriamas autistiškas personažas neįžeis autistiškų žmonių ar šeimų, kurios augina autistiškus asmenis. Atsakymas, tiek konsultacijos, tiek diskusijos metu nuskambėjęs iš „Abos centro“ vadovės Eglės, buvo paprastas: ar kito žmogaus būdas išreikšti džiaugsmą gali žeisti? Šie klausimai liko atviri, kviesdami mąstyti, stebėti ir būti jautresniems vieni kitiems. Šios refleksijos aiškiai parodė, kad spektaklis atliepia rankų šešėlių teatro „Budrugana Lietuva“ misiją – per teatro kalbą nagrinėti jautrias socialines temas, kurti erdvę dialogui ir pakviesti žiūrovus pažinti „pasaulį be subtitrų“.

„Pasaulis be subtitrų“ – tai bandymas kalbėti ne paaiškinimais, o patyrimu, vedančiu į žmogaus vidinį pasaulį. Spektaklį bus galima pamatyti kovo 6 d., balandžio 9 d. ir gegužės 1 d. meno erdvėse „VILEIŠIO18“ Vilniuje.