Nebeveikiantys burtai

Nors ir lyjant lietui, spalio antrą savaitgalį susiruošėme su mergaitėmis (8 ir 11 metų) vykti į Kauną ir pamatyti „Mažąją burtų fleitą“ – 2 dalių muzikinę pasaką vaikams pagal Wolfgango Amadeus Mozarto operą „Užburtoji fleita“ (Die Zauberflöte, 1791). Į renginį atvažiavome specialiai. Muzikinių spektaklių vaikams jaučiamas didelis stygius, todėl nudžiugau galėdama mergaitėms pasiūlyti genialios muzikos pagrindu sukurtą vaikišką „Užburtosios fleitos“ variantą, kurį 1997 m. Kaune kūrė lenkų komanda – režisierius Andrzejus Gałła ir dailininkas Krzystoffas Trussas – bei vietinis dirigentas Virgilijus Visockis. Internetiniame puslapyje pateikta tokia informacija apie spektaklį: „Spektaklio „Mažoji burtų fleita“ siužetą pagal nuostabiąją operą „Užburtoji fleita“ parašė lenkų režisierė Krystyna Meissner. Ji šį sudėtingą, kupiną įvairiausios masonų simbolikos kūrinį sutrumpino ir pritaikė vaikams, <...>. Pirmą kartą muzikinė pasaka „Mažoji burtų fleita“ buvo pastatyta 1984 m. Lenkijoje, Torūnės teatre, režisavo siužeto autorė K. Meissner, o pagrindinį Papageno vaidmenį atliko Andrzej Gałła. Šarmingasis Papagenas vėliau ėmėsi pats režisuoti šį spektaklį kitų teatrų scenose, tarp jų ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.“

Mačiau, kaip į Kauno valstybinį muzikinį teatrą rinkosi daug vaikų, su visa klase, ir po vieną, nuo vos dar tik pradedančių vaikščioti iki jau beveik paaugliukų. Po spektaklio tylomis svarsčiau, ar patylėti, ar visgi išsakyti savo nuomonę, nes Lietuvos teatrų erdvėje darosi neįprasta recenzuoti ne premjeras. Gal ir būčiau nieko nesakiusi, bet paklausus mergaičių, ar joms patiko spektaklis, atsakymas iš vaikų lūpų nuskambėjo toks, koks manyje kirbėjo nuo pat pirmųjų spektaklio akordų, – aiškus „ne“. Pasmalsavau: „kodėl?“ Mergaitės atsakė: „Neįdomu. Dekoracijos nesikeičia (na, jos teatre lankosi ne pirmą kartą, tad terminus žino – aut. past.), neįdomu, kostiumai neįdomūs, tekstų nesupratau...“ Taigi vaikų recenzija buvo aiški. O ir mokinių klasės per spektaklį šurmuliavo, kas nebūtinai yra neišauklėjimo ženklas, nes vaikus juk galima... užburti. Bet šį kartą burtų „Mažojoje burtų fleitoje“ nebuvo.

O dabar apie spektaklį pakalbėkime rimtai. Leisiu sau sudėlioti akcentus, kurie man buvo sunkiai paaiškinami ir ištveriami. Pradėkime nuo... spektaklio programėlės (ne nuo rūbinės, nors įprasta sakyti, kad būtent nuo jos prasideda teatras). Jos papuoštos paties Mozarto vaikystėje ir jau suaugusio portretais (kaip vėliau paaiškėjo, princas Taminas buvo aprėdytas stilizuotu Mozarto laikų kostiumu (gal ir graži mintis) bei į nenusakomų spalvų, tortą primenantį barokinį kostiumą iki kelių (?) įsprausta Paminos atlikėja. Kuo gi man užkliuvo spektaklio programėlė? Jei spektaklis vaikams, tai ir jo programėlė turėtų būti skirta būtent vaikams, parašyta šmaikštesne ir lengvesne kalba, galbūt net pasirinkus šriftą, kurį antrokas ar trečiokas be didelių pastangų perskaitytų pats.

Tada dar pažiūrėkime į spektaklio atlikėjų pavardes. Jų programėlėje... nėra, nes jos įrašytos tarp kitų spausdintų pavardžių... ranka pieštuku. Kaip giliausiais sovietiniais laikais teatruose darydavo. Aš negaliu perskaityti atlikėjų pavardžių. O nekilo mintis tvarkingai atspausdinti lapelį ir jį padauginti? Juolab kad internete paskelbta informacija, jog jaunieji atlikėjai į spektaklį įsitraukė dar 2018 metais. Dabar juk 2025-ieji! Ir jūs rašote pieštuku ranka jų pavardes į programėlę?! Taigi jei teatras negali man, žiūrovui, pagarbiai nurodyti atlikėjų pavardžių, toliau recenzijoje nei vienos jų ir neminėsiu. Įvardysiu tik personažus... Funkcijas, ne asmenis. Ateini į teatrą nuo mažens, kad palinksmintų, nesvarbu kas... Matyt, taip įsivaizduoja už programėlės rengimą atsakingi asmenys. Man tai atrodė kaip didelė teatro nepagarba tiek spektaklio atlikėjams, tiek žiūrovams.

Labai nesiplėsdama ir išsamiai neaptardama vertybiškai pasenusio ir išraiškos priemonių galimybėmis riboto pastatymo, paminėsiu tik keletą dalykų, kurie nuliūdino dar labiau nei keista spektaklio programėlė. Pirmiausia, tai orkestro nedarnus (gal labiau intonaciniu požiūriu nešvarus) skambesys, vis išbyrantis atskirais segmentais (ypač per lėtą uvertiūrą). Ačiū fleitai, kuri savo partiją atliko taip, kad būtų malonu ausiai.

Paskui atsivėrė scena, kuri rodė mums statišką vaizdą: per visą spektaklį nesikeitusį paveikslėlį scenos gilumoje ir kabėjusias išpieštas kulisas, kurios kartais buvo patampomos aukštyn žemyn tikriausiai tam, kad būtų išgaunamas judėjimo efektas. Prisimenu, kaip ateinant Nakties karalienei nusileido kažin koks tamsus elementas, lydimas pažaliavusių žaibų, kurių vieno pačiame centre visą laiką žybsėjo baltas apskritimas – greičiausiai tai buvo ne specialusis efektas, o tinkamai neišvesto prožektoriaus klaida. Ir dar prisimenu nusileidusį dekoracijos elementą, kai pasirodė valdovas Zarastras, – visa tai tėra tik menki bandymai kelis sykius pakeisti scenos erdvę.

Kitas svarbus aspektas – pačių atlikėjų įvaizdis bei jų veikimas scenoje. Štai vietoj gyvatės, spektaklio pradžioje besivaikančios Tamino, scenoje tipeno linksmai atrodantis drakoniukas. Na, galbūt vaikams jis yra labiau suvokiamas ir malonesnis pasakų personažas, tad tebūnie drakoniukas. Tada dar keli liūtai šliaužiojo prie Zarastro scenoje. Galbūt... O kai Tamino grojo fleita ir turėjo pasirodyti visi žvėreliai, scena liko bejėgiškai tuščia. Tiesą sakant, ji dažnai likdavo tuščia. Jei scenoje ir atsirasdavo daugiau veikėjų, jie dažniausiai kažkodėl statiškai išsirikiuodavo puslankiu kaip koks vokalinis, o ne aktorių ansamblis (ypač Zarastro scenose), atlikėjai mažai kontaktuodavo vienas su kitu tarsi kiekvienas butų užstrigęs savo veiksme. Labai blogai atrodė ir kostiumai. Jau minėti Tamino ir Paminos neskoningi barokiniai rūbai iškrito iš bendro konteksto, nesimatė vieno dailininko stilistinio sprendimo, visi kostiumai buvo tarsi surinkti iš skirtingų pasirodymų.

Dauguma atlikėjų ir vaidybine prasme veikė šabloniškai, ypač nuliūdino Tamino kalbėjimas operetine maniera, kuri jam uždėjo neherojinio personažo antspaudą, jo arijos buvo tuščios, jau neminint vokalinio Mozarto nuostabios muzikos stilistikos neįkandamumo. Buvo malonu stebėti tik Papageno vaidybinę liniją, na, ir dar senute apsimetusios Papagenos pasirodymus, nes vėliau atsiskleidęs jos tikrasis karnavalinio tipo kostiumas iš karto jos vertę stipriai sumenkino. Nesužavėjo ir Nakties karalienės arijos, kurios Kauno valstybinio muzikinio teatro internetiniame puslapyje buvo specialiai paminėtos:

„Spektaklyje išliko didžioji dalis genialiojo klasiko muzikos, skamba netgi abi sudėtingosios Nakties karalienės arijos.“ Taip, jos buvo, bet kai atlikėja dainuoja chorinio tipo garsu, nors ir tomis pačiomis aukštosiomis trečiosios oktavos natomis, net Mozarto muzika ima rodytis ne tokia jau ir geniali. Nesinori labai daug kritikuoti veikėjų, nes ir taip aišku, kad visas spektaklis išsisėmęs. Nors ir buvo keletas smagesnių momentų, kai vaikai iš salės mielai iš karto įsitraukė į spektaklį (norėtųsi, kad jaunasis žiūrovas dažniau taptų realiai veikiančiu asmeniu), tačiau šio spektaklio režisūrinis pradas užstrigo praeitame šabloniškojo operos teatro šimtmetyje.

Galiausiai mane kaip žiūrovę nokautavo vertybiniai, net etiniai klausimai, kuriuos šių laikų pasaulyje būtina naujai persvarstyti. Ryškiausias to pavyzdys – mauras Monostatas, kurio jau niekas nei teksto, nei išvaizdos prasme pasaulyje nebedrįsta pristatyti kaip laukinio juodaodžio. Temų aktualizavimas reikalingas ir daugelyje kitų teksto ir jo interpretavimo vietų. Vaikams skirtame spektaklyje tokie pasakymai, kaip „merga“, „tavo nors graži merga“ ir, be abejo, nuostabusis 2 metrų aukščio netikras vyno butelis, kurį Papagenas gėrė visaip apžiojęs ir visomis įmanomomis pozomis apžergęs, taip linksmindamas (?) jaunąją publiką, tik įelektrino mano plaukus.

Norėtųsi tikėti, kad šis spektaklis dar pajėgus atsinaujinti, bet tam reikėtų rimtų injekcijų. Gal būtų sąžiningiau pasakyti šiam spektakliui „sudie“, nes jis nebeatliepia šiandieninio vaiko pojūčių ir lūkesčių. Bijau, kad po tokio spektaklio, ypač jei jis sudaro pirmąjį ar vienintelį įspūdį, vaikas, paklaustas apie muzikinį teatrą, sakys: „Ah... ten keistai dainuoja, nesuprantamus dalykus kalba ir yra neįdomu, nes niekas nesikeičia.“ Taigi norėtųsi Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui palinkėti išlikti budriam ir eiti pirmyn jaučiant laiko pulsavimą. Kaip patys kauniečiai pristato: „Spektaklyje, sukurtame pagal vieną gražiausių Mozarto operų „Užburtoji fleita“, pasakojama, kaip išdaigininkas Papagenas mokosi dorybių ir kilnumo iš princo Tamino, kaip drauge jie išgelbėja princesę Paminą, apie paslaptingąją Nakties karalienę ir išmintingąjį karalių Zarastrą“, taip ir norisi gyvai išvysti tokį pasakojimą – spalvingą, gyvą ir profesionalų.