Artūro Areimos „Už geresnį pasaulį“ Albanijoje

Spalio 1–5 dienomis Albanijoje įvyko tarptautinis teatro festivalis „SKAMPA“. Pagrindinėje festivalio programoje buvo pristatytas režisieriaus Artūro Areimos spektaklis „Už geresnį pasaulį“ pagal Roland Schimmelpfennig pjesę (A. Areimos teatras).

„Už geresnį pasaulį“ veiksmo centre – džiunglėse vykstantis nesibaigiantis karas. Karo priežastys neįvardytos, o karo dalyviai nežino, už ką kovoja: tai distopinis sąstingis, kuriame vis labiau trūksta oro ir švaraus vandens, o veikėjai patiria psichologinę, tapatybės krizę. Pagrindinė spektaklio tema – žmogaus identiteto krizė karinių konfliktų ir aplinkosaugos problemų kontekste.

Pagrindinėje festivalio programoje pristatyti spektakliai iš Turkijos, Kosovo, Serbijos, Graikijos, Lietuvos, Albanijos. Artūro Areimos „Už geresnį pasaulį“ sulaukė teatro profesionalų, kritikų susidomėjimo.

„Teatro iškodavimas“

„Šis spektaklis vilkėjo šiuolaikinio teatro uniformą – modernų, eksperimentinį teatro modelį, kuris anksčiau nebuvo taip kruopščiai tyrinėjamas. Spektaklis „Už geresnį pasaulį“ vyko čia, dabar ir „tarp“, už bet kokių ribų, vedė mus, žiūrovus, į vietas, kur tik mūsų pačių vaizduotė drįsta mums teigti, kad kažkas galėjo įvykti.

Režisierius (Artūras Areima) ir aktoriai (Rokas Petrauskas, Monika Poderytė, Karolis Legenis, Dovydas Stončius, Modesta Jakeliūnaitė, Justė Buslavičiūtė) festivalio “SKAMPA” programoje stovėjo teatrinės galios ir iškalbos viršūnėje.

Ideosceninę viziją formavo įvairūs veiksniai – jie pasiūlė tai, kas iki šiol nebuvo svarstyta, bet glūdėjo galimybių ribose. Įprasti dalykai buvo ruošiami netikėtiems posūkiams. Subtilus sceninis apšvietimas simboliškai jungė atsakomybę su metaforų erdve – įskaitant ir politines scenas – tyliai atskleisdamas idėjines įtampas pasaulinio masto mintyse.

Spektaklio tema unikali: žmogiškumas gamtoje ir žmogiškumo prigimtis... virtuvėje. Pagrindinis klausimas: kas yra tikrasis žmogaus priešas – gamta ar pats žmogus? Lietus tarnavo kaip pasakojimo ir teksto tarpininkas, be paliovos daužantis į beviltiškos žmogaus gitaros nervų stygas.

Režisūra spektaklyje – sudėtingiausias elementas – kruopščiai kuruota, pedantiškai sustatyta – įstrigusi tarp baimės ir noro įveikti tą vidinę baimę, kurią sukėlė išorinės jėgos, ypač tos, kurios turi įtakos galią.

Ką padarė režisierius? Jis išdalino pjesės siužetą kiekvienam personažui. Kiekvienas aktorius pasakojo istoriją savaip, atsiribojęs vienas nuo kito. Tarp jų nebuvo matomos linijinės dramaturgijos. Jie stovėjo vieningi, vaidindami savo išsiskyrimą. Net lūžio taškai įvyko atskirai, jų atspindžiai atsispindėjo ekrane už jų. Kiekvienas aktorius tapo savotišku misionieriumi – nešdamas etiudą, užduotį, asmeninę idėją: norą nugalėti blogį, kurį patys kuria. Jie suteršė erdvę, kurioje gyveno – paversdami savo virtuvę šiukšlynu, kuriame virė pasaulio blogybės. Personažai nekalbėjo žodžiais. Jų pagrindinė kalba buvo fizinė reakcija, dialogas per kūno kalbą. Tuo tarpu ekrane buvo rodomas iš anksto įrašytas tekstas – „pagardintas“ ir suspaustas virtuvės įrankiais. Ištartas žodis ekrane tapo konflikto priemone, priešprieša jų tylai.

Ekrane rodomas vaizdas buvo tikras nesubalansuoto pasaulio atspindys. Spektaklis tapo ir apvalantis vanduo pasaulio tamsai, ir protestas – ištartas ženklų kalba. Chaosas buvo kuriamas kopūstais, tualetiniu popieriumi, veidrodžių šukėmis, šaukštais, peiliais ir šakutėmis – išradinga strategija, kuria siekta išlaikyti žiūrovą įtampoje. Scenoje, sceninio vyksmo pabaigoje paruoštos šešios spagečių lėkštės – kiekvieno aktoriaus suvalgytos tyliai, individualiai, simboliškai – tarsi ritualas, skirtas numalšinti nepasotinamo, savimi susižavėjusio žmogaus alkį.

Be magijos, žodis „tobulumas“ šiame kūrinyje geriausiai apibūdina tiek vaidybą, tiek režisūrą. Kiekvienas elementas buvo aiškus: iškaltas, nušlifuotas, kruopščiai organizuotas, harmonizuotas, technologiškai suformatuotas, muzikaliai sukomponuotas ir atliktas tiksliame tone – gitaros, dainos ir emocinio gestikuliavimo pagalba. Visa spektaklio drama vystėsi tarsi keistas žaidimas, kur kareiviški batai šoko su dujokaukėmis, o žemė, oras, lietus ir vanduo – drauge su išsiderinusia visatos ašimi – virto aštriais prieskoniais spektaklio prasmių sriuboje.

Tai buvo išties ribas plečiantis Lietuvos režisieriaus darbas, kuris sukūrė ir pristatė monumentalų, eksperimentinį formatą – pilnai įtvirtintą į šiuolaikinio teatro ir modernaus kino geografiją“, – teatro kritikas, dramaturgas Naser Shatrolli (Kosovas).

„Kodėl turime likti akli?“

„Trečiasis spalio 3-osios dienos spektaklį pristatė lietuvių trupė – jų stiprus ir nerimą keliantis pasirodymas „Už geresnį pasaulį“ įkūnijo slogią, karo nuojautos persmelktą atmosferą, įspėjančią ir grasinančią visuotinei taikai.

Tiesus, intensyvus, sunkus ir žadinantis nerimą – toks buvo lietuviškas pastatymas „Už geresnį pasaulį”. Spektaklio pjesės autorius – Rolandas Schimmelpfennigas, režisierius – Artūras Areima, o scenoje veikė šešių aktorių ansamblis. Virš scenos, didžiuliame ekrane, buvo rodomos retrospektyvinės projekcijos, pasakojančios apie pelkę, į kurią žmoniją įtraukė diktatūriniai režimai ir „karštakošiai“ lyderiai.

Spektaklis kalba apie nežmonišką egzistenciją – sutryptą priespaudos, nesibaigiančio skausmo, iškrypimų, narkotikų ir nevilties vienatvės. „Kodėl turime likti akli?“ – su skausmu klausia vienas veikėjas. Visi įkalinti, tarsi likimo bausmėje, ryjami baimės – savęs ir pasaulio. „Blogesni už žvėris“, – pareiškia kitas, pridurdamas: „Ši planeta minta savo parazitais!“ Netrukus pasirodo scenos su bombardavimais, branduoliniais sprogimais – spektaklis virsta atvira ir taiklia protesto prieš karą forma.

Vis dėlto, draminiam pasakojimui galėjo padėti didesnis glaustumas – dviguba paralelinė struktūra ir paskutiniųjų scenų perteklinė retorika, kur kartojami žodžiai ir veiksmai, kiek prigesino finalo jėgą. Kai kurių filmuotų intarpų natūralizmas taip pat galėjo būti šiek tiek sušvelnintas. Tačiau pagrindinis tikslas buvo pasiektas be jokių abejonių – Lietuvos kūrėjai, gyvenantys greta agresorių, SKAMBINO PAVOJŲ VARPAIS. Alternatyvaus teatro festivalis tęsiasi su galingu atgarsiu“, – rašo teatro kritikas Miho Gjini (Albanija).

Režisieriaus Artūro Areimos teatro trupė po festivalio buvo pakviesta pristatyti savo kūrybą tarptautiniuose teatro festivaliuose Turkijoje ir Graikijoje 2026 m. pavasarį.