Paroda „Ségolène Kan & Mykolé. Éclipsées“ Paryžiuje

Paryžiaus 11-ajame rajone Anne de Villepox galerijoje garsėjančioje ne tik įžymių menininkųekspozicijomis, bet ir sėkmingais jaunų autorių debiutais šiuo metu rodomi menininkių dueto lietuviški peizažai parodoje „Ségolène Kan & Mykolé. Éclipsées“.

Mykolé Ganusauskaitė (g. 1987) ir Ségolène Haehnsen Kan (g. 1988) kartu studijavusios tapybą „Beaux-Arts de Paris“ išsaugojo bičiulystę iki šiandien. Dviese ir po vieną jos nekartą leidžiasi į Lietuvos pamario krašto gamtovaizdžių studijas. Mykolė šį kraštovaizdį apibūdina “kaip žemę tarp dangaus ir vandens, kur žemės mažiau nei vandens ir dangaus.“
Menininkės atidžiai tyrinėja konkrečias vietoves stebėdamos, piešdamos eskizus ir fotografuodamos. Vėliau jau dirbtuvėje Mykolė Vilniuje, o Ségolène Paryžiuje tapo didelius išbaigtus paveikslus. Tuo pačiu metodu iš artimų motyvų menininkės galiausiai sukuria demetrialiai priešingas gamtovaizdžio interpretacijas.

Mykolė susižavi pavasarį potvynio apsemtu Žalgirių mišku. Nesustabdomai plūstantys vandenys ir jais plukdomos ledo lytys grasina savo kelyje nušluoti viską kas gyva. Stichijos jėgai priešinasi tik didžiuliai seni medžiai. Jų tarsi suakmenėję tamsūs kamienai šakomis remiasi į dangų, o šaknys plačiai išsiraizgo vandenyje. Prie motyvo priartėjama taip arti, kad žiūrovas kaip ir menininkė gali pasinerti į gamtovaizdį. Tyrinėdama apsemtą mišką Mykolé plaukiojo baidare į kompozicijų perspektyvą integruodama lėtą judėjimą vandens paviršiumi. Visi žiūrinėjimo rakursai – iš apačios ir šono. Dinamiška medžių siluetų kaligrafija sukuriamas viso paveikslo kompozicinis karkasas kaip ir nužymimos stambios ir smulkios detalės. Taip ir gimsta kupini įtampos fragmentiški vaizdai.

Nemažiau svarbus vaidmuo nei kompozicijų dinamiškumui peizažuose skiriamas transformuojančiai šviesos galiai. Potvynio zonoje menininkė pasitiko aušrą. Saulei patekant apsemtą mišką tiesiog užlieja gintarinės ir oranžinės liepsnos. Ryškūs ir šilti jų liežuviai derinami su mažais rudos, žydros intarpais ir tamsiomis linijomis.

Ségolène melancholiški Aukštumalos pelkių vaizdai – priešingybė Mykolės pakiliam veržlaus gamtos prabudimo įvaizdžiui. Ji susitelkia į unikalaus kraštovaizdžio pažeidžiamumą, apmirimo, nykimo ženklus. Ségolène pelkių topografiją tyrinėja tarsi iš paukščio skrydžio. Žemę ir vandens telkinius, dangų komponuoja kaip netaisyklingų formų plokštumų dėlionę, balansuodama tarp tikroviško peizažo ir abstrakcijos. Menininkės paveiksluose žemė vaizduojama paveikta erozijos. Skurdi augmenija nusidažo vario arba žalvario spalvom. Akyvaruose tyvuliuoja drumzlinas nepratekantis vanduo. Virš visko slegiantis švininiai pilkas dienos dangus ar besileidžiančių sutemų juoduma. Ségolène prieblandos sutemų ir mėnesienos apšvietimo meistrė. Prislopinta šviesa atokiems, neprieinamiems ir net pavojingiems pelkių peizažams ji suteikia užburiantį paslapties žavesį.