„NuSPACES“ lankėsi Ignalinos AE: naujai apibrėžė branduolinį kultūros paveldą

Kaip reaguotų visuomenė, jei ardoma Ignalinos atominė elektrinė (AE) staiga būtų pripažinta kultūros paveldo vertybe? Ar į branduolinę pramonę apskritai galima žiūrėti kaip į kultūriškai vertingą objektą? Kas laikytina atominiu paveldu, jei pats branduolinis objektas išardomas? Šie ir kiti klausimai buvo keliami pirmą kartą Lietuvoje organizuotoje viešoje diskusijoje apie branduolinės pramonės paveldą.

2024 m. balandžio 25 d. Energetikos ir technikos muziejuje pokalbiui susitiko Ignalinos AE veiklos planavimo vadovas Valdas Ledzinskas, Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Robertas Motuzas, Visagino savivaldybės strateginio planavimo ir investicijų valdymo skyriaus vedėja Viktorija Abaravičienė, Kingstono universiteto Londone mokslininkė dr. Eglė Rindzevičiūtė bei Energetikos ir technikos muziejaus direktorius Mykolas Bistrickas. Diskusiją moderavo Vilniaus universiteto kultūros istorikė prof. Marija Drėmaitė.

Tai – vienas baigiamųjų tarptautinio projekto „NuSPACES. Branduolinės erdvės: atominio kultūros paveldo bendruomenės, materialumai ir vietovės“ renginių. Projektą 2021–2024 m. vykdė Vytauto Didžiojo universitetas kartu su Kingstono universitetu (Jungtinė Karalystė) ir Linköpingo universitetu (Švedija). Balandžio pabaigoje tarptautinė mokslininkų, branduolinės pramonės ir kultūros paveldo atstovų delegacija lankėsi Visagine ir Vilniuje.

Lietuvos atominio paveldo išsaugojimo scenarijus

Branduolinė pramonė, kaip technologinis ir kultūrinis reiškinys, suformavo XX amžių. Skirtingai nuo kitų pramonės sričių, atominės elektrinės buvo projektuojamos su apibrėžtu kelių dešimtmečių gyvavimo ciklu, o jų palikimą sudaro ilgai pavojingomis išliekančios radioaktyviosios atliekos.

Tačiau atominis paveldas aprėpia platų spektrą istorijų (technologinį ir mokslinį, pramoninį ir ekonominį, aplinkosauginį ir politinį, kultūrinį ir socialinį aspektus) ir turi skirtingą reikšmę vietiniu, nacionaliniu bei tarptautiniu mastu.

Tarptautinėje mokslo bendruomenėje branduolinės pramonės palikimas kultūriniu požiūriu tiriamas jau daugiau nei dešimtmetį. Pirmoji branduolinio objekto įpaveldinimo galimybių studija atlikta 2010 metais Škotijoje, Dounreay atominiame komplekse, išsiskiriančiame gaublio formos reaktoriaus pastatu, kuris laikui bėgant tapo neatsiejama kraštovaizdžio dalimi. Atlikus tyrimą prieita išvados, kad pastatą neišvengiamai reikia griauti dėl radioaktyvaus užterštumo, tačiau būtina vykdyti materialių objektų ir žmonių istorijų dokumentaciją. O koks galėtų būti Lietuvos atominio kultūros paveldo išsaugojimo scenarijus?

Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojo Roberto Motuzo teigimu, žvelgiant iš tradicinės paveldosaugos perspektyvos, žodžių junginys „atominis paveldas“ skamba it oksimoronas: „atominis“ siejamas su kažkuo nauju ir moderniu, o „paveldas“ – su istoriškumu ir senove. Formaliai į kultūros paveldo statusą gali pretenduoti 50 metų ribą peržengę objektai, tad Ignalinos AE dar yra per jauna. Tiesa, esama išimčių, kai į kultūros paveldo sąrašą įtraukiami amžiaus cenzo nepasiekę objektai, pavyzdžiui, dėl jų reikšmės Lietuvos valstybingumui.

Teisę siūlyti potencialius kultūros paveldo objektus turi ir bendruomenės, tačiau galutinį sprendimą priima ekspertų grupė, kuri apsvarsto šį klausimą platesniame paveldosauginiame kontekste. R. Motuzas prisiminė, kad neformaliai paveldosaugininkai savo rate yra svarstę, kaip reaguotų visuomenė, jei Kultūros paveldo departamentas inicijuotų diskusiją dėl Ignalinos AE skelbimo kultūros paveldo objektu. Reikia suprasti, kad šis klausimas sudėtingas ne tik dėl praktinių išsaugojimo galimybių, tačiau ir dėl to, jog Lietuvoje pastatyta atominė jėgainė yra apipinta emocinėmis ir kultūrinėmis kontroversijomis, tai ir sovietmečio palikimas, ir potrauminės patirtys, kurias kelia Černobylio AE istorija. Nepaisant to, R. Motuzo nuomone, Ignalinos AE ir Visagino miestas yra išskirtinis socialinis ir kultūrinis reiškinys. Jis pastebėjo, kad atominio paveldo tąsa gali plėtotis Visagino mieste, kuris turi potencialo kurti savo unikalų pasakojimą.

Žalios pievelės idėja

Viešoje diskusijoje Ignalinos AE atstovas Valdas Ledzinskas tikino, kad esamas IAE uždarymo planas yra apie jėgainės išardymą ir daugumos jos pastatų nugriovimą, o jos vietoje turėtų likti „žalia pievelė“. Eksploatacijos nutraukimo procesui sąlygas diktuoja ne kultūrinis dėmuo, o finansavimo ir kompetencijų „galimybių langas“, siekiama sutvarkyti čia esantį radioaktyvumą.

Tiesa, atominės elektrinės vieta nebus tuščia – išliks keletas atliekų saugyklų ir keletas atliekynų, savo išvaizda primenančių piliakalnius, kažkokia tai minimali jiems prižiūrėti reikalinga infrastruktūra. Vis tik kultūriškai iškalbingi objektai, tokie kaip originalaus dizaino jėgainės kaminai, bus išardyti. Nepaisant to,  dalis objektų vis dar gali būti išsaugoti, nes „metafizinės „žalios pievelės“ planas nėra iškaltas akmenyje. Jeigu iš kultūros pusės ateitų kažkokia idėja, kas vertinga išsaugoti, galbūt mes galėtume toliau planuodami kažką bendro pasiekti,“ – teigė V. Ledzinskas. Vis dėlto, vykstant sparčiam išmontavimo procesui, reikia ieškoti alternatyvių atominės elektrinės prisiminimo formų, peržengiančių autentiškos materijos išsaugojimą

Nors jėgainės kaip objekto ateityje nebeliks, tikrai bus išsaugota miniatiūrinė jos replika. Energetikos ir technikos muziejaus kolekcijoje saugomas vienas iš dviejų Lietuvoje esančių Ignalinos AE maketų, kurio restauracijai šiemet skirtas Lietuvos kultūros tarybos finansavimas. Muziejaus vadovo Mykolo Bistricko nuomone, nors ir paveldėta iš sovietmečio, Ignalinos AE istorija reikšminga ne tik energetikos raidai, bet ir Lietuvos energetinei nepriklausomybei. Vis tik istorinis pjūvis pačiame Energetikos ir technikos muziejuje nėra plačiai plėtojamas – akcentuojamas technologinis objekto dėmuo. M. Bistricko manymu, muziejus veikia kaip švietimo sektoriaus pagalbininkas, leidžiantis per praktinį patyrimą bei interaktyvias simuliacijas suprasti sudėtingą atominės energetikos technologiją. Netechnologinės istorijos dar galėtų būti reprezentuojamos Visagino mieste. 

Atominis miestas

2020 m. Visagino savivaldybė patvirtino dvi prioritetines plėtros specializacijas – energetiką ir kūrybines industrijas, kurios aktualizuotų atominį kultūros paveldą. Nors atominės elektrinės siluetas ir yra reikšmingas atominio paveldo simbolis, mieste atominės praeities įpaveldinimas planuojamas nepriklausomai nuo atominio objekto: kuriamas Visagino miesto muziejus, vystoma antrojo atominės elektrinės bloko valdymo pulto simuliatoriaus gaivinimo koncepcija, svarstoma apie atominės tematikos objektų integravimą viešosiose erdvėse.

Visagino savivaldybės atstovė Viktorija Abaravičienė įsitikinusi, kad itin svarbi atominio paveldo dalis yra ir gyvos daugiatautės bendruomenės istorijos, kurios bus ypač įdomios po penkiasdešimties ar šimto metų. Įdomu tai, kad V. Abaravičienė į Visaginą atvyko prieš 26 metus. Ji pamena, kaip uždarius elektrinę, po 2010 m. miestas ėmė ieškoti naujų plėtros krypčių ir įvaizdžio, nesusijusių su atomine elektrine: sportas, rekreacija, daugiatautiškumas. Ilgainiui nepavyko atsiriboti nuo atomiškumo, kadangi Visaginas tebėra atominis perkeltine (ir tiesiogine) prasme.

Mistifikuota branduolinė pramonė

„NuSPACES“ projekto koordinatorė dr. Eglė Rindzevičiūtė apibendrindama diskusiją džiaugėsi, kad atvirai pripažįstama niuansuota atominio paveldo prigimtis. Ji priminė, kad branduolinės pramonės mistifikacijos šaknys randamos Šaltojo karo laikotarpiu, kai atominė sritis buvo užslaptinta, todėl atominės praeities paslapties atskleidimas – svarbus įpaveldinimo komponentas.

E. Rindzevičiūtės nuomone, reikšmingas ir autentiškumo dėmuo, nes dalies šių patirčių neįmanoma perteikti, pavyzdžiui, filmu ar elektrinės modeliu. Kaip pastebėjo mokslininkė, atominio paveldo esama ir kasdienėje materialinėje kultūroje. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad poslinkiai dėl materialumo išsaugojimo vyksta ir pačioje industrijoje. Tarptautinė atominės energijos agentūra jau daugiau nei dešimt metų nebeskatina planuoti „žaliosios pievelės“ uždarytų elektrinių vietoje, bet ragina pagalvoti apie naujus infrastruktūros panaudojimo būdus. Galbūt tai gali tapti pretekstu drąsiau saugoti ir materialius artefaktus, kurie turi kažkiek radioaktyvumo.

E. Rindzevičiūtės teigimu, radioaktyvumo nereikėtų bijoti paniškai, turint omenyje, kad muziejuose jau dabar saugoma daug radioaktyvių objektų, pavyzdžiui, urano uolienos ar istorinio radžio mėginiai: „Radioaktyvūs objektai patys savaime  jau yra XX a. paveldas.  <...> Žinojimas, kad kažkas yra radioaktyvus, sukuria emociją, ir tai yra XX amžiaus patyrimas per santykį su autentišku objektu“.

Autentiškų branduolinės pramonės likučių išsaugojimo iššūkis yra technologiškai sudėtingas, bet kartu ir kūrybiškas. Retoriškai mokslininkė klausė: galbūt, kūrybiškai žvelgiant, būtų galima išsaugoti net ir užterštus Ignalinos AE kaminus?

Plačiau apie projektą: https://nuspaces.eu/