Pokalbis su režisiere Kotryna Siaurusaityte

Vasario 17, 18 d. Vilniaus senojo teatro (VST) scenoje įvyko spektaklio ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjera. Spektaklis sukurtas pagal priešpaskutinę šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Jean-Luco Lagarceʼo (1957–1995) pjesę.

Spektaklis „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ atskleidžia penkių moterų – senelės, motinos, seserų – prisiminimų apie praeitį, jų minčių apie ateitį dėlionę. Jų dabartis sustingo, įstrigo akimirkoje belaukiant vienintelio šeimoje likusio vyro, kuris, kaip jos tikisi, pakeis jų gyvenimus. Režisierė Kotryna Siaurusaitytė pažymi, kad „turėtų būti įdomu stebėti penkių veikėjų individualią kelionę per pašėlusias tiesos ir tinkamo žodžio paieškas“.

Prieš 11 metų Panevėžio J. Miltinio dramos teatre šią pjesę yra pastatęs režisierius Rimas Morkūnas. Šiandien žiūrovai gali susipažinti su jaunosios kartos režisierės, E. Nekrošiaus mokinės  Kotrynos Siaurusaitytės  interpretacija, įkūnyta VST scenoje.

 

Kaip atradai šią pjesę ir kodėl pasirinkai statyti būtent ją?

Būna, perskaitai vienąkart kokį kūrinį, o paskui netikėtai tinkamu momentu jis vėl iškilo atminty ir jau nebegali pamiršti. Kažkas toje medžiagoje yra, kas man svarbu, jautru ir vertinga. Tuo įsitikinau jau dirbdama prie spektaklio eskizo VST teatro laboratorijos „Mes – Prancūzijaʼ23“ metu. J.-L. Lagarceʼo rašymo stilius – ypatingas, labai prancūziškas. Prancūziškas, nes pati kalba turininga ir labai tanki, o personažai – sudėtingi ir kompleksiški. Juolab man norėjosi sukurti spektaklį apie moteris, kuriame pagrindiniai personažai būtų taip pat moterys.

 

Ar teko matyti Rimo Morkūno statytą spektaklį pagal J.-L. Lagarceʼo pjesę?

Ne, nemačiau, bet žinojau, jog ši pjesė kartą statyta Lietuvoje. Taip pat peržiūrėjau Gintaro Varno spektaklio „Tolima šalis“ (2001 m.) įrašą pagal Lagarce‘o paskutiniąją pjesę. Tai buvo labai naudinga patirtis. Lagarceʼo pjesėse temos kartojasi – jis rašo apie tą patį, bet šiek tiek kitaip, iš skirtingų perspektyvų analizuodamas ir nagrinėdamas įvairias šeimynines situacijas.

 

Kaip pjesės pavadinimas „Aš buvau namuose ir laukiau, kai ateis lietus“ padėjo išryškinti pagrindines temas?

Pavadinime yra du raktiniai žodžiai: laukiu ir lietus. Pjesė ir yra apie laukimą, apie prarastus metus, apie iššvaistytas gyvenimo galimybes, apie jų neišsipildymą, apie sąstingį. Lietus – tai, kas nuplauna, kas pažadina gyvybę, ne tik fizine, bet ir simboline prasme. Tai gali būti ir ašaros, kurios nuplauna tai, ką dėl savo emocinio aklumo ignoravome. Ir tada į išdžiūvusą, inertišką, nevaisingą sąmonę prasiskverbia vilties ir tikrumo šaltinis. Iš pilko cepelininio dangaus pradeda lyti, užplūsta atgaiva, atsigauna širdis, siela, žemė, užgimsta nauja gyvybė.

 

Ar moterys spektaklyje sulaukia lietaus?

Sulaukia. Tai atsiskleidžia per įnirtingesnį žodžių srautą, kuriuo ieškoma geriausio būdo, tiksliausio žodžio, kaip išreikšti tai, kas jaučiama, apie ką galvojama. Tie žodžiai ir yra lietus – kapt kapt, pasipila ir jau nebesustabdysi.

 

Pjesę apie moteris parašė vyras. Kaip galvoji, ar vyras sugeba suprasti moterų pasaulį?

Autorius sukuria hipotetinę situaciją ir įžodina laukimą. Šioje pjesėje mes sužinome, kaip jaučiasi moterys, bet nežinome, kaip jaučiasi sugrįžęs brolis, KURIO laukiama. Ši istorija – tarsi vyro įsivaizdavimas, kaip moterys galėtų laukti. Regis, Jean-Lucas Lagarceʼas tai geba ir  puikiai analizuoja vidinius niuansus, santykius, jų peripetijas. Jis kaip daktaras, kuris po kaulelį narsto sielą, psichologiškai išnagrinėja kiekvieną veikėją iki smulkmenų. Žodis po žodžio atskleidžia užpildytus, daugiasluoksnius moterų personažus.

 

Kokia yra moteris tavo spektaklyje?

Abejojanti, nerimastinga ir stipri.

 

Spektaklyje stebime ne tik santykius tarp moterų, bet ir santykius tarp moterų ir vyrų, nors jų ir nematome spektaklyje. Kodėl šios moterys aukoja savo gyvenimą dėl vyro?

Kiekviena spektaklio veikėja turi savo paskatų, kodėl aukojasi. Viena vertus, laukimas suartina, sukuria svajonę. Šiuo atveju svajonė turėtų išsipildyti, kuomet grįš brolis. Tik tada visų penkių gyvenimai stos į savo vėžes ir viskas bus vėl gerai. Tai tik iliuzija, apsimetimas, raminanti pasaka. Neretai, svajonei tapus realybe, nenudžiungi, kaip tikėjaisi. Laukiamam vyrui sugrįžus, grįžta ir praeities šešėliai. Brolio grįžimas tampa katalizatoriumi, atveriančiu atminties klodus. Tai brolio fizinis ir prisiminimų grįžimas. Retrospektyviai moterys praeityje ieško atsakymų, kodėl šeimoje susiklostė tokie santykiai, nuo kada jos viena kitai pasidarė svetimos.

 

Kita vertus, laukimas kalba apie jas pačias, apie priklausomybę nuo kitų. Tai – nemokėjimas paleisti, nesugebėjimas iš(si)aiškinti, suvokti, kad kiekvienas turi savo kelią ir pasirinkimą. Nekalbėjimas, nesidalinimas savo jausmais ir mintimis, kol galiausiai tai pradeda tapti neliečiamomis temomis, ,,tabu“ šeimoje ir visuomenėje.

 

Ši pjesė yra šiuolaikiškai aktuali, nes kelia vieną iš skausmingiausių visuomenei klausimą –šeimos ryšių praradimas. Ar dramaturgas rodo kelią, kaip išvengti šio praradimo?

Pirmas žingsnis – kalbėtis su šeimos nariais. Apie viską. Kas rūpi tau, kas skauda jiems. Pabandyti išties verta. Juk šeimoje pradeda formuotis asmenybės vertybės, moralė, charakterio bruožai – neretai tai nulemia ir asmens santykį su aplinka ir savimi pačiu.

 

Su kokiais iššūkiais susidūrei statydama spektaklį rusų kalba?

Aš pjesę išsiverčiau požodžiui, bet, deja, susidūriau su tokiomis frazėmis, kurios tiesiogiai nesiverčia į lietuvių kalbą. Bendravimas kita kalba per repeticijas lėmė minčių sukonkretinimą ir tikslumą, atrenkant žodžius. Neleidau sau mėgautis daugžodžiavimu, kaip pjesėje, stengiausi kalbėti trumpomis frazėmis. Taip pat iššūkis - skirtingi kontekstai - mano ir aktorių. Tikiuosi, kad šis bendras kūrybinis darbas praturtino mane ir pačias aktores.  

 

Ką naujo atradai dirbdama su VST aktorėmis?

Jos – darbščios, kruopščiai ieškančios personažų atspalvių: nuo istorijos kūrimo iki fizinių ir psichologinių duomenų. Lagarceʼo personažai yra sudėtingi, reikia bandyti suprasti tai, kas yra neišsakyta, slypi mintyse, liko neiškomunikuota. Tokių personažų ieškojimas – labai  vertingas ir ilgas procesas, reikalaujantis ryžto ir užsidegimo.

 

Kaip aktorėms sekėsi prisijaukinti Lagarceʼo tekstą, sudarytą iš ilgų monologų?

Aktorės minėjo, kad tai buvo pats sudėtingiausias tekstas, kurį teko mokytis. Kai kurioms lengviau išmokti W. Shakespeareʼo eiliuoto teksto paklodes nei šį. Lagarceʼo tekste daug pasikartojimų, lyrinė kalba susilieja su buitine, atsiranda intarpai ir sugrįžimai – lyg kokie amerikietiški kalneliai. Tokia teksto forma turi savo prasmę ir tikslą. Taip, mes bandėme kupiūruoti tekstą, bet supratome, kad neturime teisės to daryti, nes tuomet bus prarasta pati esmė.  

 

Lagarceʼo pjesė labai statiška. Ar specialiai stengeisi minimalizuoti judesį ir labiau koncentruotis į kalbą?

Spektaklio ašis – žodžio erdvė. Kalba čia kaip savarankiškas personažas, veikiantis pjesės santykių centre. Veikėjos išsisako ilgomis eilėmis, jų kalba neleidžia joms veikti. Tai ir sąlygoja jų neveiksnumą. Šis judėjimo trūkumas pažymi tam tikrą sąstingį: veiksmas sumažinamas iki minimumo, paliekant vietos tinkamo žodžio paieškai, kalbos dinamikai, muzikalumui ir intonavimui. Aš atsisakiau kai kurių šiuolaikinių priemonių, sumažinau judėjimą iki minimumo. Palikau tai, kas svarbiausia – santykius, atsiskleidžiančius per kalbą.  

 

Kaip tu apibūdintum spektaklio žanrą?

Realybės ir fantazijos sankirta. Šios pjesės interpretacija teatrinėmis raiškos priemonėmis leido žaisti realybės-iliuzijos masteliais. Žiūrovui pateikiami vaizdiniai, kurie galėtų atsitikti su personažais, bet tuo pačiu gali tai likti tik jų vaizduotės padariniu, taip ir nesužinant, ar tai įvyko iš tikro, ar ne. Skaudžiausia drama ištinka gyvenime, kai svajonės prasilenkia su realybe – tai, ką išgyvena ir šios moterys pjesėje.

 

Spektaklyje matome simbolius. Ryškiausi iš jų – stalas ir veidrodis – objektai, kurie sukuria tam tikrą atmosferą. Ar galėtum pasidalinti, kodėl pasirinkote būtent juos?

Tai apsprendėme kartu su spektaklio scenografu Arvydu Gudu. Stalas – šeimos simbolis. Prisimenu, kai buvau maža, per šventes važiuodavome visa šeima pas senelius, tada susirinkdavome tokia didelė giminė, net svetainėje stalą reikėdavo prailginti, kad visiems užtektų vietos. Dabar, kuomet susitinkame per šventes, kažko jau nebėra, kai kas nebeatvažiuoja ir užtenka stalo tokio, koks yra. Ilgas stalas atskleidžia šeimos dydį. Šiuo atveju moterys laukia šešto šeimos nario. Brolis grįžo, bet jos nežino, kokia linkme viskas pakryps. Veidrodis, kreivų veidrodžių karalystė. Tai ir iškreiptas šeimos veidas, santykiai, laužyti kampai ir laužytas objektyvas. Jame reflektuoja šeimos narių netobulumas. Galima ir mistinė reikšmė – kai žmogus žvelgia į veidrodį, jame mato, analizuoja save, bando megzti vidinį pokalbį su savimi ir pasąmonės srautu. Taip pat veidrodžio skaidrumas kuria vandens ir lietaus pojūtį.

 

Spektaklyje naudojate džiovintas gėles. Ar tai irgi simbolis?

Taip. Tai augalas, irgi laukiantis lietaus.

 

O moterys ar gyvos?

Moterys fiziškai gyvos ir kvėpuoja, bet gyvenimas laukime jas išsekino, nes nesugebėjo imtis veiksmų, prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ir mylėti šalia esančių. Todėl moterys ir laukia lietaus, kad viskas prasidėtų iš naujo, kad jis galėtų jas atgaivinti ir išgelbėti.

 

Kiekvienas personažas dėvi juodą kostiumą, bet galima įžvelgti ir vieną spalvotą detalę. Gal tai prasiveržia vidinis pasaulis, kuris vis dar gyvas?

Taip, prasiveržia. Jos tiki, svajoja, geidžia. Kaip dykuma, kurią kas dieną kankina sausros ir penkiasdešimties laipsnių karštis, bet kartą per metus nulyja ir gyvybė vis tiek randa savo kelią. Tai – unikalu.  

 

Pjesė neturi pabaigos. Ji tarsi ištrauka iš šeimos gyvenimo, kaip iškirptas kadras. Kaip manai, kas kiekvienai moteriai nutiks ateityje?

Kas lieka jau už spektaklio ribų, net už pačios pjesės ribų, jau nebe mūsų valioje. Spektaklyje, mano supratimu, jos turi viltingą ateitį, nors daug kas su manimi ir pasiginčytų.

 

Finalas link vilties, o ne mirties?

Šiuolaikinėje visuomenėje bijoma žodžių „mirtis“ arba „pabaiga“, juos kažkodėl norima ištrinti iš mūsų gyvenimo, kaip netinkančius mūsų laikams, tarsi būtume nemirtingi. O kodėl tai – tik baisu, juoda, negatyvu? Vieniems viltis, kitiems (kieno nors) pabaiga gali būti išsigelbėjimas.

 

Ko norėtum palinkėti spektaklio žiūrovams?

Kaip sako šio spektaklio scenografas, visada verta spektaklį pamatyti nors vieną kartą. Jei patiks, galėsi sugrįžti. Šiame daugiasluoksniame spektaklyje kažkam gali patikti atmosfera, kitam – aktorių vaidyba, trečiam – scenografijos elementai, kostiumai. O kam dar neteko susipažinti su Jean-Luco Lagarceʼo kūryba, kviečiu pasiklausyti puikios literatūros, išskirtinio teksto - tai yra minimumas, ką galima išsinešti iš spektaklio.  

 

Kalbino teatrologė Anastasija Archipova

 

Spektaklyje vaidina: Valentina Lukjanenko, Anžela Bizunovič, Anastasija Špakovskaja, Aleksandra Metalnikova ir Božena Aleksandrovič.

Spektaklis „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais.

 

Artimiausi rodymai: balandžio 7, 10 d.

Plačiau apie spektaklį: https://vsteatras.lt/spektakliai/ash-buvau-namuose-ir-laukiau-kol-ateis-lietus-rez-kotryna-siaurusaityte