Minint Lozoraičių metus kritikų ir tarptautinės žiniasklaidos dėmesys N. ir G. Urbonų instaliacijai „Villa Lithuania“ Romoje

Žymint Lozoraičių metų pradžią, Civilizacijų muziejuje, Romoje, buvo pristatytas menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų multimedijos projektas „Villa Lithuania“. Instaliacija, pasirodžiusi 16 metų po sėkmingo Lietuvos atstovavimo 52-ojoje Venecijos bienalėje, Italijoje atgaivino diskusijas apie okupacijos istoriją, jos pasekmes dabartinei socialinei-politinei situacijai ir meno vaidmenį diplomatijoje, sulaukdama tarptautinio kritikų ir žiniasklaidos dėmesio. Kaip teigia diplomato Stasio Lozoraičio vyresniojo anūkė Daina Lozoraitis, „Villa Lituania“ gali papasakoti daug istorijų, kurios paaiškina, kodėl Baltijos šalys šiandien jaučiasi tokios artimos Ukrainai ir siūlo savo pagalbą šiai sužeistai, bet atspariai šaliai.

„Villa Lituania“ instaliacija įkūnija anarchitektūrinę tarprūšinę ambasadą, atkuriančią atmintį apie 1937–1940 m. veikusią Lietuvos ambasadą Romoje, vėliau Sovietų Sąjungos konfiskuotą ir tapusią okupuotos teritorijos metafora. Šiandien ši vila vis dar išlieka paskutine okupuota Lietuvos teritorija – čia ir toliau veikia Rusijos konsulatas.

Urbonų projektas atspindi ne tik prarastą teritoriją, bet ir siekį sugrąžinti diplomatiją viešajam interesui. Tai taip pat pasakojimas apie savo šalies atstovavimą, kuris nebuvo nutrauktas net tada, kai oficialūs diplomatiniai tiltai buvo sugriauti. Visus ilgus okupacijos metus Lietuvoje ir užsienyje išliko diplomatinės tarnybos branduolys, kurį koordinavo S. Lozoraitis.

Artėjant Vasario 16-ajai, Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, kurią minėsime Lozoraičių dinastijos sukakčių ir nenuspėjamame politiniame, radikalios revanšistinės Rusijos fone, mūsų dėmesys neišvengiamai krypsta į istorijos pamokas ir minkštosios galios poveikį diplomatijoje.

„Villa Lituania“ liudija meno diplomatijos galią sudėtinguose konfliktuose

2007 m. sukurtoje daugiasluoksnėje instaliacijoje Nomeda ir Gediminas Urbonai ieško istorinės tiesos per nepublikuotus archyvinius kadrus, apklausdami įvykių liudininkus. Menininkai taip pat pasiūlė poetinę meninę provokaciją – balandžių varžybas tarp Venecijos ir Romos. Balandžiai turėjo nutūpti paskutinėje okupuotoje Lietuvos teritorijoje – Romoje esančios ambasados sode pastatytoje balandinėje. Nors tokios infiltracijos negavus leidimo padaryti nepavyko, balandžių varžybos-performansas su 1200 balandžių iš Italijos, Lietuvos ir Rusijos įvyko Lietuvos paviljono Venecijoje atidarymo metu.

Praėjus 16 metų, 2023 m. gruodžio pabaigoje Romoje atidarydamas parodą, Civilizacijų muziejaus direktorius Andrea Viliani pabrėžė, kad „objektai muziejuje gali būti tylūs alternatyvios diplomatijos ambasadoriai, liudijantys asimetriškus galios santykius“. Pasak jo, Urbonų iš naujo prikelta populiari pašto balandžių lenktynių tradicija – simbolinio diplomatinio ryšio forma, gali užgydyti Lietuvos kolektyvinės atminties žaizdą, susijusią su jos diplomatiniu atstovavimu Italijoje XX a.

Tuo tarpu parodos kuratorius Matteo Lucchetti atkreipia dėmesį į meną kaip alternatyvą tradicinei diplomatijai, siekiant permąstyti sudėtingus politinius konfliktus ir palikimą. Jis pažymi, kad menininkų projektas transformuoja skausmingą istoriją į galimybę iš naujo pasakoti pamirštas istorijas: „Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliacija „Villa Lituania“ siūlo menininko hipotezę apie kultūrinę reparaciją, tiesos atstatymą. Perkeldama menininkų įsivaizduojamą balandinę į Romą, vos už kelių kilometrų nuo tos vietos, kur vis dar stovi vila, paroda įkūnija pašto balandžiams būdingą sugrįžimo namo dvasią.“

Menas kaip įtakos ir pokyčių galia

Romoje po daugiau nei dešimtmečio pristatytą „Villa Lithuania“ instaliaciją tarptautinė žiniasklaida ir kritikai atpažino kaip kūrinį, kuris ne tik atspindi praeities įvykius, bet ir tampa platforma svarbiems šiandienos klausimams aptarti. Kaip įvardino Artribune.com, tai primena, kad menas gali būti ne tik estetinis ar konceptualus objektas, bet ir galinga įtakos ir pokyčių jėga.

MO muziejaus kolekcijai priklausantis Urbonų kūrinys tarptautinei publikai buvo pristatytas aktualiausiu metu, primindamas išskirtinės moralinės laikysenos įtaigą ir suteikdamas galimybę permąstyti istorinės atminties temas. Kaip pastebi šiuolaikinės kultūros žurnalas „Mousse“, menas gali tapti kultūrinių reparacijų ir sudėtingų konfliktų mediavimo priemone: „Instaliacija įkūnija menininkų viziją apie meno diplomatiją ir kuria simbolinį ryšį tarp skirtingų šalių ir kultūrų.“

Žurnalo „Elle“ žurnalistė Simona Marani ir kultūros žurnalo Exibart.com redaktorė pabrėžė šios instaliacijos svarbą šiuolaikiniame konfliktų ir geopolitinių iššūkių kontekste, atkreipdamos dėmesį į asmeninių ir kolektyvinių traumų gijimą.

„Villa Lituania“ per audiovizualinę dokumentaciją apie protestų, represijų ir savicenzūros evoliuciją iš naujo įtvirtina save kaip kolektyvinių ir asmeninių istorijų išlaisvinimo nuo okupacijos talpyklą. Visa tai prasideda nuo užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio vyresniojo ir vilos, kurią jis atsisakė perduoti užpuolikui ir toliau saugojo bei gynė Lietuvos nepriklausomybę nuo agresoriaus,“ – teigia S. Marani.

D. Lozoraitis: „Sovietai gavo tuščią pastatą, net gėlės buvo nupjautos“

Specialiai šiai parodai skirtame savo žodyje diplomato anūkė Daina Lozoraitis prisimena, jog atvykę sovietai įsakė seneliui perduoti vilos raktus su viskuo, kas joje yra: baldais ir ypač archyvais. Reikėjo milžiniškų pastangų, kad „perdavimas“ būtų atidėtas iki tol, kol pavyks apsaugoti dokumentus. Galiausiai 1940 m. rugpjūtį sovietai gavo tuščią pastatą (net gėlės buvo nupjautos) su pusiau nuleistomis Lietuvos vėliavomis.

Istoriniai pasakojimai ir dokumentacija turi ypatingą reikšmę šaliai, kurią okupantai siekia ištrinti iš pasaulio žemėlapio. Jie svarbūs ir dėl ateities rekonstruojant istorinį paveldą ir tapatybę. Neatsitiktinai archyvas, kurį pavyko išgelbėti S. Lozoraičiui, visuomet keliaudavo su šeima.

Menininkų atidą archyvinei medžiagai pastebi ir šiuolaikinio meno žurnalas „Exibart“. Jo redakcija rašo, jog laikui bėgant, asmeniniai ir kolektyviniai pasakojimai persipynė projekto architektūroje, palikdami įspūdžius, akimirkas, pojūčius, įvykius. „Būtent šiuos, laiko paliktus pėdsakus ir sekė Urbonai, siekdami iš naujo sukonstruoti sudėtingą diplomatijos istoriją iš meninės perspektyvos.“

Instaliacija „Villa Lithuania“ Civilizacijų muziejuje Italijos sostinėje buvo atidaryta 2023 m. pabaigoje minint 125-ąsias LR užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio vyresniojo gimimo metines. Būtent jis 1940 m. nepripažino naujojo sovietinio režimo ir toliau atstovavo nepriklausomai Lietuvai, atsisakė vilą perduoti Rusijos diplomatams. Paroda tapo įžanga ir į 2024 metus, kuomet minimos Stasio Lozoraičio (1924–1994), jaunesniojo, Lietuvos diplomatinio atstovo Vašingtone 100-osios bei Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio (1929–2007) 95-osios gimimo metinės.