Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos jubiliejinis koncertas

1923 m. rugsėjo 30 dieną įvyko Klaipėdos muzikos mokyklos (Memeler Konservatorium für Musik) atidarymo iškilmės. Tądien išsipildė vienas karščiausių Stasio Šimkaus norų – Lietuvoje įkurti aukštąją muzikos mokymo įstaigą. Nors nuo pat pirmųjų mokyklos atidarymo metų jos įkūrėją ir pačią įstaigą nuolat vijosi nepalankios sąlygos, kaip anuomet, taip ir šiandien konservatorijos tikslas toks pat – puoselėti aukštą ruošiamų muzikų atlikimo ir kultūros lygį. Šių metų rugsėjo 30 dieną iškilmingai ir su neeilinių renginių programa pasitikome 100-ąjį mokyklos gimtadienį. Nors didysis bendruomenės susitikimas vyko mokyklos kiemelyje, svarbiausios jubiliejaus akimirkos praskriejo ne tik konservatorijos aplinkoje. Tądien lydimi choro ir orkestro muzikos, mokyklos gimtadienį garsiai minėjome skirtingose miesto erdvėse. Finalinis renginys – parodos, skirtos mokyklos įkūrimo šimtmečiui paminėti, atidarymas prie paminklo atkurtai Lietuvai „Arka“. Šis paminklas – svarbus Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, o taip pat ir Šimkaus konservatorijos įkūrimą menantis simbolis. Juk šie įvykiai tarpusavyje glaudžiai susiję, susipynę istorijos paralelėse, vyko toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku – prieš 100 metų. Todėl visai neatsitiktinai ilgai lauktas mokyklos jubiliejinis koncertas, vykęs lapkričio 10 dieną, pasipuošė tuo pačiu simboliu – „Konservatorija. 100-mečio arka“.

Iškilmingas jubiliejus – nepaprastai svarbi šventė visai  S. Šimkaus konservatorijos bendruomenei: buvusiems, esamiems mokiniams, pedagogams, pasekėjams. Visi kas gali lapkričio 10 d. popietę rinkosi Klaipėdos koncertų salėje dar kartą paminėti išskirtinės progos, pagerbti mokyklos įkūrėjo atminimą, taip pat sudalyvauti jubiliejiniame koncerte. O koncerto atlikėjų didžioji dauguma – S. Šimkaus konservatorijos absolventai: ­ chorų, orkestrų nariai, dirigentai: Jolanta Vyšniauskienė, Egidijus Miknius, Tomas Ambrozaitis, operos solistai: Lauryna Bendžiūnaitė (sopranas), Joana Gedmintaitė (sopranas), Rosana Štemanetian (sopranas), Ernesta Stankutė (mecosopranas) ir Audrius Rubežius (tenoras).

Pasirinkta vieta ir koncerto repertuaras – prasmingi

Klaipėdos koncertų salė dar nuo S. Šimkaus mokyklai vadovavimo laikų –  svarbi vieta. Dar pirmaisiais konservatorijos gyvavimo metais S. Šimkus išsikėlė svarbų tikslą – į mokyklą pakviesti kuo daugiau aukščiausio lygio įvairių instrumentų atlikėjų (tarp jų ir garsusis „Čekų nonetas“), o tada suburti simfoninį orkestrą. Šį tikslą įkūrėjas pasiekė ir jau antraisiais mokslo metais (1925 m.) surengė pirmąjį Klaipėdos muzikos mokyklos orkestro koncertą tuometinėje Šaulių gildijos salėje (dabartinėje Klaipėdos koncertų salėje). Kadangi pirmuosius penkis metus orkestrui vadovavo pats S. Šimkus, už dirigento pulto tą kartą taip pat buvo jis. Su dideliu užsidegimu ir atsakomybe kompozitorius vadovavo orkestrui, kuris jau anuomet paruošdavo solidžias koncertų programas ir pasiekė savo aukščiausią lygį. Taigi, orkestras ir jo muzika visada buvo ir yra neatsiejama mokyklos dalis. Neatsitiktinai šventinio koncerto repertuare beveik visų kūrinių atlikimui pasitelktas vienokios ar kitokios sudėties orkestras.

 Po iškilmingų jungtinio Lietuvos karinių jūrų pajėgų (vad. E. Miknius) ir Palangos (vad. Vygantas Rekašius) orkestro pasveikinimo fanfarų girdėjome keletą skirtingų Lietuvos autorių kūrinių (dirigavo E. Miknius). Nors visi opusai skirtingi, vienaip ar kitaip jie siejasi su visų mūsų mylima „Alma mater", jos įkūrėju ar Klaipėdos miestu. Štai iš karto nuskambėjusi kompozitoriaus Jono Domarko „Fantazija Stasio Šimkaus dainų temomis" atliepia visoms prieš tai minėtoms mintims. Kompozitorius ne tik S. Šimkaus konservatorijos absolventas, bet ir ilgametis Klaipėdos muzikos fakultetų dėstytojas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Klaipėdos mieste. Tarp įvairių žanrų instrumentinės muzikos (nuo solidžių akademinių iki taikomosios muzikos opusų), jo kūrybinį palikimą puošia pakilaus charakterio fantazija pučiamųjų orkestrui, sukomponuota S. Šimkaus kūrinių pagrindu. Šis kūrinys gimė 1986 m., tais pačiais metais ir tame pačiame mieste – Klaipėdoje – buvo sukurtas Alvido Remesos „Jomarkas" (T. Šileikos aranžuotė), kurį su didele energija ir ekspresija atliko jungtinis pučiamųjų orkestras, taip užbaigdamas savo pasirodymą scenoje.

Pučiamųjų skambesį keičia kitas – pasirodo Klaipėdos kamerinis orkestras (vad. Mindaugas Bačkus), kuris, tą vakarą vedamas dirigento T. Ambrozaičio, atliko Broniaus Kutavičiaus – Stasio Šimkaus „Dainos sparnais". Styginių vedamos melodijos mus vėl įtraukia į S. Šimkaus muzikos pasaulį – šį kartą svajingai, jautriai, net kiek atsargiai, kol pasigirsta viena žinomiausių dainos „Kur bakūzė samanota" melodija. Įdomu, jog ši kompozicija parašyta panašiu laikotarpiu, kaip ir J. Domarko kūrinys  – 1987. Mums, kiekvienam S. Šimkaus konservatorijos auklėtiniui, ši data brangi ir iškalbinga – tai mūsų mokyklos įkūrėjo 100-ųjų gimimo metinių sukaktis. Kaip mena amžininkai, ši proga buvo iškilmingai paminėta visoje Lietuvoje, ir ne vienas autorius skyrė kūrinius S. Šimkaus ir jo kūrybos atminimui. Kas galėjo numatyti, jog muzika, sukurta kompozitoriaus 100-mečiui, po kelių dešimtmečių skambės jo įkurtos mokyklos 100-mečio jubiliejiniame renginyje. Tegyvuoja konservatorija!

Koncerto programos centre – S. Šimkaus daina

Cituojant S. Šimkaus sūnų Nerį: „Stasio Šimkaus dainos duoda tėvų žemės bei tėvynės prisiminimus, grąžina mus į praeitį, kurios mes nė vienas neužmiršime". Kompozitoriaus nuopelnas renkant ir harmonizuojant lietuvių liaudies dainas – lig šiol neįkainojamas. O tas nepaprastai artimas ir  jaudinantis lietuviškos dainos skambesys, nuo mažų dienų glūdėjęs kūrėjo pasąmonėje, vėliau prasiveržė ne tik jo „tautos budinimo“ darbais, bet ir savita muzikos forma. Visas S. Šimkaus kūrybinis palikimas svarbus lietuvių kultūrai, o ypač reikšminga jo dalis – dainos, tapusios lietuvių vokalinės ir chorinės literatūros klasika. Jubiliejiniame koncerte išgirdome vienas populiariausių autorinių S. Šimkaus dainų – nuo solo „Kur bakūžė samanota", „Mergužėle brangi" (atliko A. Rubežius) iki terceto „Plaukia sau laivelis" (J. Gedmintaitė, L. Bendžiūnaitė, A. Rubežius). Šimtmečio koncertui paruoštas dainų popuri nepaliko abejingų – organiškai supintos dainų melodijos puikiai rezonavo tarpusavyje (R. Giedraičio aranžuotė kameriniam orkestrui). Išskirtinės jubiliejinio koncerto  žvaigždės – vienos ryškiausių lietuvių operos solistės L. Bendžiūnaitė (sopranas) ir J. Gedmintaitė (sopranas). Solistės taikliai įkūnijo personažus, skirtingus dainų charakterius ir publikai skleidė nesenkantį S. Šimkaus dainos grožį. Du nuostabūs balsai, įprastai girdimi didžiuosiuose Lietuvos ir užsienio operos  teatruose, šį vakarą spindėjo gimtojoje aplinkoje, savo mokyklos ir jos įkūrėjo garbei. 

Be solo dainų, S. Šimkus savo kūrybinį palikimą nuolat turtino chorine muzika (jo suformuotomis chorinės bei vokalinės muzikos tradicijomis rėmėsi daugelis vėlesnės kartos kūrėjų). Būtent pastaroji – nesibaigiantis įkvėpimo, kūrybos ir muzikavimo šaltinis jau daugiau nei šimtą metų. Prisiminkime kilnų S. Šimkaus darbą (iniciatyvus chorvedys, vargonininkas, pirmųjų Lietuvos dainų švenčių organizatorius) ir jo muzikos meno misiją, kurią jis metai iš metų nešė kone į visus Lietuvos kampelius. Turbūt nerastume mokymo įstaigos, muzikos ar meno žmonių, kurie nežinotų, kas buvo S. Šimkus. Ir nekalbant apie šiuos laikus, o nusikėlus visą šimtmetį atgal. Poetas Stasys Santvaras savo rašinyje yra pasakęs: „Ne vieną kartą ir ne vieno asmens jau buvo tarta, kad „lietuviški vakarai" lietuvių tautos atgimimui turėjo didelę ir sunkiai bepasveriamą reikšmę. Galima drąsiai sakyti – Stasys Šimkus rengė „lietuviškus vakarus" visoje Lietuvoje". Tik, kiek mums yra žinoma, niekas iki šiol dar nepaskelbė tų vakarų kiekio ir nesurašė vietovių, kur palikti kompozitoriaus kultūrinės ir tautinės veiklos pėdsakai.

Jubiliejiniame koncerte išgirdome vieną S. Šimkaus chorinės muzikos „perliukų“ – harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Oželis“ (a capella), dirigavo J. Vyšniauskienė. Scenoje išsirikiavo jungtinis mišrus „Cantare" (vad. R. Baršauskas), Klaipėdos muzikinio teatro (vad. V. Konstantinovas) ir S. Šimkaus konservatorijos (vad. J. Vyšniauskienė) choras. Gausus būrys choristų mums demonstravo skirtingų balsų laisvumą, laipsnišką faktūrinį ir dinaminį dainos  augimą. Plastiškai atliktos melodijos ir išraiškingas skirtingų tembrų grupių priešpastatymo įgyvendinimas nusipelno pagyrimo. Visa tai sklandžiai ir aiškiai nugulė darnioje kūrinio visumoje. Norėtųsi pridėti  tik – „bravo“ ir „pakartot“!

S. Šimkaus chorinės muzikos grožį tą vakarą simboliškai vainikavo numeris iš kompozitoriaus operos „Pagirėnai“. Kaip žinome, tai stambiausias autoriaus vokalinis-instrumentinis kūrinys, tartum apibendrinęs visą kompozitoriaus kūrybinį kelią. Didelę gyvenimo dalį paskyręs chorinės muzikos sklaidai, ir savo operoje S. Šimkus pasirodė kaip puikus šios srities meistras. Šventiniame koncerte išgirdome vieną populiariausių chorų „Užaugo dvarely žilas oželis“ iš I-ojo operos „Pagirėnai“ veiksmo. Akompanuojant kameriniam orkestrui (dirigavo T. Ambrozaitis), merginų choro ir solisto A. Rubežiaus (tenoras) pasirodymas buvo palydėtas gausiomis ovacijomis.

Vakaro kulminacija – šlovė įkūrėjui

Visos išsakytos mintys apie išskirtinę S. Šimkaus veiklą, nuopelnus ar kūrybinį palikimą tik maža dalelyte atspindi tai, ką iš tiesų Lietuvos kultūrai ir anuomet dar besiformuojančiai profesionaliajai muzikų kartai atnešė šis nepaprstas žmogus. Muzikas, kūrėjas, patriotas, įkūrėjas. Ir taip dažnai šio teksto eilutėse linksniuojama konservatorija – vienas nepaprasto žmogaus nepaprastų darbų. Gyvas liudijimas to, koks nepamainomai svarbus tapo Klaipėdos muzikos mokyklos įkūrimas – didžiulė S. Šimkaus konservatorijos bendruomenė. Įvairūs kolektyvai, atlikėjai, išleistos jau 75 absolventų laidos, vis auginamos naujos muzikų kartos. Jubiliejiniame koncerte pasirodę atlikėjai – solistai, dirigentai, chorų ir orkestrų nariai – su dideliu kruopštumu ir atsakomybe muziką dovanojo klausytojui, mokyklai ir jos įkūrėjo garbei. Cituojant patį S. Šimkų: „Štai kokius vaikus užauginau". Ir mes galime jais didžiuotis šiandien – profesionaliais, augančiais ir tęsiančiais įkūrėjo tradicijas.

Koncerto pabaigai – „Įkūrėjo pašlovinimas"/(tribute to Stasys Šimkus) – kompozitoriaus Vaclovo Augustino kompozicija, specialiai sukurta konservatorijos 100-mečio jubiliejui. Premjerą atliko mišrus choras, Klaipėdos kamerinis orkestras, solistės R. Štemanetian (sopranas) ir E. Stankutė (mecosopranas), prie dirigento pulto – T. Ambrozaitis. Darniai suverptos S. Šimkaus dainų melodijos nenutolo nuo kompozitoriaus stilistikos. Priešingai, suskambo itin harmoningai. Akivaizdu, įkūrėjo muzika nepraranda savo aktualumo net ir po šimto metų... Šventinį vakarą koncertų salėje dar kartą skleidėsi chorinės muzikos didybė, subtilus solinės dainos grožis,  lydimi dinamiško kamerinio orkestro skambesio.

 Nekantriai laukta premjera klausytojus net dukart pakėlė ant kojų – o kaipgi kitaip, jei giedama „Lietuviais esame mes gimę"! Ypatingos prasmės S. Šimkaus kompozicija tapo V. Augustino opuso pirmųjų ir paskutinių taktų sandu. Nekilo kausimas – pilnutėlė Klaipėdos koncertų salė šlovę įkūrėjui giedojo drauge. O Jurgio Zauerveino žodžiai, kuriuos savo muzikai pritaikė S. Šimkus:  Lietuviais esame mes gimę, Lietuviais norime ir būt! Tą garbę gavome užgimę, Jai ir neturim leist pražūt! – teišlieka artimi esamoms ir ateinančioms įkūrėjo vaikų ir vaikaičių kartoms. Tegyvuoja tradicija, mokykla ir įkūrėjo atminimas!