Tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas šokio tiltas

Inga Kuznecova ir Toby Kassell – šokėjai, pažįstami vos porą savaičių, bet drauge jau spėję savo kūrybą pristatyti Švedijoje, o spalio 30 d. tai padarė ir Lietuvoje. Menininkai sujungti jau ketvirtus metus Šiuolaikinio šokio asociacijos bei Švedijos organizacijos „The cultural development administration Region Vastra Gotaland“ organizuojamos šokio menininkų mainų rezidencijos „DANCE+“. Menininkų rezidencijos pristatymo Lietuvoje proga – pokalbis su „Šeiko šokio teatro“ šokėja, choreografe, o dabar ir LMTA doktorantūros studente bei lietuviškų šaknų turinčiu ir klasikinį į šiuolaikinį šokį iškeitusiu švedu.

Inga, Toby, papasakokite apie jus netikėtai sujungusią šokio menininkų mainų rezidenciją „DANCE+“.

Toby: „DANCE+“ rezidencijos siekis – šokį suderinti su neįprasta veikla, hobiu ar profesija. Tai gali būti plaukimas, duonos kepimas, mezgimas ar bet kas kitas, kas įdomu ir yra aktualu šokio menininkui kaip asmenybei.

Inga: Kitas svarbus šios rezidencijos elementas – kūryba ir žmogiškųjų išteklių mainai tarp Švedijos ir Lietuvos šokio menininkų. Rezidencija susidėjo iš dviejų etapų, tad praėjusią savaitę pirmąkart susitikome Geteborge, studijoje „Spinn“, o antrąją savaitę leidžiame Vilniuje, Menų spaustuvėje.

Rezidencijos pavadinimas kalba pats už save, kad siekiama neapsibrėžti vien šokio disciplina bei ją praturtinti. Kokia veikla tapo jūsų pliusu, papildančiu šokį?

Toby: Prieš susitikdami nepažinojom vienas kito, nebuvome matęsi. Kai Inga atvyko į Geteborgą, aš ką tik buvau baigęs organizuoti festivalį ir po jo turėjau likusį sulūžusį pianiną, kuriuo reikėjo atsikratyti. Pasiūliau Ingai „Žiūrėk, gal mes galime kažką su juo padaryti?“, tad pašnekėję sugalvojome, kad atitempsime pianiną į didžiausią Geteborgo aikštę ir naudodami sunkius plaktukus galutinai jį sulaužysime. Tai buvo pragmatiškas, poetiškas veiksmas, susilaukęs tiek žiūrovų, tiek policijos dėmesio.

Inga: Visa performanso trukmė buvo 30 minučių, bet ir tempti, ir daužyti pianiną buvo fiziškai sunku. Pianino tempimui pasitelkėme japonų šibari virvių rišimo techniką, kuri leido gerai pritvirtinti pianiną prie mūsų kūnų, o ir suteikė estetikos.

Kodėl nusprendėte pianiną tempti būtent į minėtąją aikštę?

Toby: Nes tai yra miesto kultūros centras. Joje stovi miesto koncertų salė, teatras bei meno muziejus. Dar vienas aspektas – šiuo metu Švedijoje pakito valdžia ir ji ketina mažinti finansavimą kultūros sektoriui. Tokiame kontekste dviems menininkams sunkiai tempti pianiną aikštės link, o vėliau jį sudaužyti priešais kultūrines įstaigas, tampa gan reikšmingu veiksmu. Performansas nėra tiesiogiai susijęs su šiuo kontekstu, bet mūsų veiksmą galima matyti skirtingai – priklausomai nuo to kas ir kada žiūri.

Vienas su kitu susipažinote dar visai neseniai – kaip jaučiatės kurdami kartu?

Inga: Ryšys tarp mūsų labai organiškas, lengvai bendraujame ir turime bendrų interesų, skonio bei darbo principų prasme. Pakankamai gerai jaučiame vienas kitą.

Toby: Taip, nuo pat pradžių tarp mūsų su Inga nebuvo ledų, kuriuos reikėjo pralaužti. Mano prosenelis gimė Kupiškyje, o prosenelė – Kaune. Gal viskas dėl to, nes iš tikrųjų mes su Inga giminės?

Kad jau kalbame apie Lietuvą, papasakokite kaip tęsiate savo pradėtą kūrybinį procesą Lietuvoje.

Inga: Iš Geteborgo parsivežėme keletą pianino skeveldrų, tad rezidencijoje Vilniuje stengsimės patyrinėti, ką galime su jomis padaryti. Leidžiame sau klaidžioti ir būti žaismingais, nežinant kur tai nuves, bet žinome ir tai, kad dėmesį kreipsime į kūno ir pasirodymo Geteborge patirties atmintį.

Toby: Norėjome dramaturginės jungties, kad nebūtų taip, jog viena darėme Švedijoje, kita – Lietuvoje. Sulaužyto pianino detalės atstoja šią jungtį. Taip pat įrašėme garsus, kai plaktukais bei kūjais daužėme instrumentą, tad esu labai laimingas dėl šių įrašų, nes galėsime juos panaudoti tolesniame kūrybos procese.

Turite planų po „DANCE+“ mainų rezidencijos nesustoti ir kurti toliau?

Inga: Nesijaučiu taip, jog po rezidencijos galėtume tiesiog išsiskirti savais keliais. Atrodo, kad šis procesas kažkur veda ir matau jame daug potencialo. Jei nesukursime šokio ar kokio kito pasirodymo, man vis tiek labai patinka mūsų tempto pianino idėja. Ją tikrai galima plėtoti ir matau tai kaip performatyvų veiksmą, kurį viešojoje erdvėje galėtų atlikti daug žmonių.

Toby: Įprastai viešosios erdvės yra reklama, „McDonalds“ ir „Coca-Cola“, bet smagu viešąsias erdves susigrąžinti bei taip priminti – jos yra mūsų ir jose mes turime ką pasakyti.

Ir pabaigai – kaip trumpai apibūdintumėt šią rezidenciją?

Inga: Susitikimas.

Toby: Pritarčiau Ingai.

Šiuolaikinio šokio asociacijos veiklą remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.