Menas, kuris kviečia laisvėti

Praėjusią savaitę nuaidėjo šiuolaikinio šokio organizacijos „Be kompanijos“ organizuota ir septynias dienas trukusi „MAS'23 – Meninių akcijų savaitė“. Jos metu menininkai Vilniaus miesto viešosiose erdvėse tyrinėjo laisvės sampratos įvairovę ir kalbėjo aktualiomis visuomenei temomis. Vertybiniu raktažodiu „laisvėjimai“ žymėta meninių akcijų savaitė liejosi pačiomis netikėčiausiomis formomis, kvietė praeivius stabtelėti bei apmąstyti savo santykį su laisve. Tuo tarpu, Lietuvos šokio informacijos centras pakvietė scenos menų kritikes Ugnę Kačkauskaitę, Miglę Markulytę ir Sigitą Ivaškaitę, pasidalinti savo refleksijomis ir apmąstymais.

Šiemet meninių akcijų savaitę atidarė Pauliaus Markevičiaus įvykis „Džiaugsmo upė“. 2500 juodų plastikinių kamuoliukų buvo šluojami žemyn nuo Aušros vartų iki Rotušės aikštės, o šiai srauniai kamuolių upei prireikė net dviejų valandų ir penkių, ją suvaldyti siekusių dalyvių (aktoriai Julija Šatkauskaitė, Laurynas Jurgelis, Džiugas Grinys, Simonas Dovidauskas, Vygandas Vadeiša ). „Šios dvi valandos nemokamai dalino džiugesį tam, kuris buvo pasirengęs tokį priimti, lėtumą tiems, kurie leido sau sustoti. „Džiaugsmo upė“ man lyg labiausiai apie mus visus: nubyrančius upės vingiuose, tačiau pajėgius stumtis į priekį, ypač kai šalia neriantis prašalaitis padeda tau sugrįžti upės vagon.“ – teigė U. Kačkauskaitė.

Antroji diena buvo palytėta jautria Busho Hartsorno (D. Britanija) akcija „Pasakyk tėčiui“. Sigita Ivaškaitė dalinosi savo mintimis: „Miesto širdyje, jaukiai improvizuotoje svetainėje ant vejos po medžiais visą dieną vyko išklausymo ritualas, liejosi tekstai ir, dažnai, ašaros. Neįlįsime į širdis tų, kurie kalbėjo, beje, beveik visi angliškai, tai reiškia, jog atėjo ne tik išsikalbėti, bet ir būti suprasti. Kai kurie tikėjosi atsakymų, tačiau jų niekas ir nežadėjo. Skaudžiai gražu eilinį kartą suprasti, koks reikalingas žmogui yra kito žmogaus buvimas ir elementarus priėmimas.“

Trečią „MAS'23 – Meninių akcijų savaitės“ dieną lydėjo Ingos Galinytės ir Deniso Kolomyckio akcija „Failing at my best“, vykusi Metraštinko kiemelyje. „Du menininkų kūnai ilsisi šalia. Tiesiog tyliai būna, ir to užtenka. Žvilgsniu kartais vienas kitą sugauna, nors dažniausiai susikoncentruoja į dangų ar sieną. Šis pokalbis tylus. Tarpusavyje, ir tarp mūsų. Šitaip tyliai ir pasitraukti svarbu. Kad nebūtų dar vienų sudužusių sielų. Ingos ir Deniso mintys, eilutėmis bėgančios elektroninėse iškabose, sukrenta skausmingai, nugano iki paribio būsenų: kaip vėl savimi tikėti? Išbristi? Neabejoti? Savimi patikėti?“ – mąstė U. Kačkauskaitė.

Įpusėjusi meninių akcijų savaitė bei ketvirtoji jos diena tęsėsi su Gretos Grinevičiūtės, Agnietės Lisičkinaitės bei kompozitorės Agnės Matulevičiūtės kurta akcija „Mano kūnas – mano projektas“. Menininkių kūnai tapo monumentalia Žemaitės idėjų tąsa. Mintimis apie vyksmą dalinosi Miglė Markulytė: „Atrodo, per valandą Žemaitės skverelyje įvyksta nedaug: jos tik nusirengia iki apatinių, atidengdamos užrašus ant kūnų „my body my project“. Kita vertus, lėtuose judesiuose galima buvo įmatyti formų, emocijų bei įvaizdžių metamorfozę: nuo nuosmukių iki pergalių, nuo mažos mergaitės iki motinos archetipo. Jų emocijos, nors ir kylančios iš vidaus, neabejotinai yra nulemtos santykio su kito žvilgsniu – priverčiančio susigūžti ar atsistoti tvirčiau.“

Penktąją „MAS'23 – Meninių akcijų savaitės“ dieną lydėjo Evaldo Aleknos akcija „Reaching Up“. „Šis kūrinys skambėjo visiems suprantama kalba – jausmu. Pasirinkimas paminėti netektį simboliniu gestu žymi svarbą pastebėti, paminėti ir įgarsinti šį įvykį, o būtent garso efemeriškumas leidžia padaryti tai viešai. Tuo tarpu „Reaching up" kūrinio subtilumas atspindi meno galią atkreipti dėmesį į tai, kas yra jautru ar skaudu, be siekio tai pakeisti, o verčiau su poreikiu tai pastebėti, dalintis ir jausti.“ – pastebėjimais apie akciją dalinosi Miglė Markulytė.

Šeštoji diena buvo pažymėta Airos Naginevičiūtės, Erikos Vizbaraitės ir Arūno Adomaičio akcija „Rusiška ruletė“. „Į nuo to tilto pakabintą merginą, negalinčią pajudėti savo permatomame vokelyje, ir laukiančią ar iššaus kada nors šalia kabantis ginklas, žiūrėti galėjo baidarėmis bei katamaranais Neryje plaukiantys, paupyje sportuojantys, žvejojantys ir dar daug netikėtų dalykų veikiantys. O kas iš to, kad dėmesys bus atkreiptas? Kažkas susimąstys, kažkas pajaus ką nors naujo, o gal seniai pamiršto. Šį kartą – lakoniškai ir taikliai saulės atokaitoje tiesiog prisimins karą ir jo būseną. Pakibusią, bejėgę, sukurtą kažkieno kito ir prieš beginklius žmones faktu pristatytą. Čia, manau, nereikia ieškoti konkrečių situacijų ir simbolių. Žinoma, šiandien kalbame išskirtinai apie Rusijos agresiją, tačiau menininkų rekvizitu pasirinktas ginklas greičiau atstoja ne vieną valstybę, o principą, karo, kaip mašinos, šalto žudymo įvaizdį. Rusiškoje ruletėje būtent jam suteikiama viršenybė, jo pusėje yra atsitiktinumas. Kaip žaidime, taip ir gyvenime.“ – rašė S. Ivaškaitė.

Paskutinę, septintą „MAS'23 - Meninių akcijų savaitės“ dieną Konstantino Sirvydo skvero fontanuose vyko „Kolektyvinis protesto šokis Vol. 2.“ Jau kurį laiką protesto kultūrą tyrinėjanti Agnietė Lisičkinaitė šį kartą rankas į viršų kėlė už lyčių lygybę. „Lyčių lygybė kelia daug klausimų, tačiau šį kartą Agnietė nusprendė labiausiai atkreipti dėmesį į smurtą artimoje aplinkoje. Sprendimas trumpas, pasikartojančias žinutes užrašyti ant lapo, man atrodo, labai dėkingas: čia reikia aiškių, greitai suprantamų, lengvai pamatomų faktų. Atrodo, nieko čia nevyksta, tačiau tokios akcijos/performansai/ įvykiai – patys sudėtingiausi. Čia fiziškumas, įtampa, kurią patiria stovinčiojo kūnas, yra daugiau, nei maksimali. Iškeltos rankos kūną nuvargina jau po kelių minučių. O šiame tyliame proteste kai kurios rankos iškeltus plakatus laikė gerokai ilgiau, nei valandą.“ – teigė Ugnė Kačkauskaitė.

Meninių akcijų savaitę finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė, rėmėjai – Montis Magija ir Tankodromas.