Nuo skaudžios nelaimės scenoje iki „Užburtos fleitos“ žirgų manieže – kaip atsirado didžiausias klasikinės muzikos festivalis Europoje

Vilniuje – ypatingi svečiai. Vykstant III tarptautiniam Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursui, papasakoti apie savo įspūdingą karjerą ir jos pokyčius, operos kultūrą šalyje sutiko čia viešintis žiuri narys, operos solistas, muzikos prodiuseris, pedagogas, vieno didžiausių Vokietijoje ir bendrai Europoje klasikinės muzikos festivalių – Immlingo festivalio – sumanytojas ir meno vadovas vokietis Ludwigas Baumannas. Jį atlydėjo jo žmona muzikė grafienė Kornelia von Kerssenbrock.

Pone Baumannai, ar pirmą kartą lankotės Lietuvoje? Kokį įspūdį susidarėte apie mūsų šalį, kas labiausiai įsiminė ar nustebino?

Taip, tai pirmas kartas kai esu Lietuvoje. Keliavau po pasaulį beveik visą savo gyvenimą, bet čia atvykau pirmą kartą. Žinote, aš pats gyvenu kalnuose ir man patinka šaltis, taip pat čia ypatingai draugiški žmonės. Vakar turėjau daugiau laisvo laiko, galėjau pamatyti senamiestį, skaniai pavalgyti. Pirmame konkurso ture kalbėjau, klausiausi keleto dainininkų iš Lietuvos – jie tikrai puikūs. Ir mano kelionė čia kol kas labai džiuginanti.

Sakykite, ką jums pačiam yra tekę girdėti apie šviesaus atminimo Virgilijų Noreiką, jo asmenybę ir jo muzikavimą, pasirodymus? O galbūt esate ir susitikę, bendravę, gal kartu dainavote vienoje scenoje?

Ne, kartu nedainavome (juokiasi). Kai buvau 44-erių, 1994 metais, per nelaimingą atsitikimą aš nukritau nuo scenos ir susilaužiau nugarą – taip baigėsi mano kaip operos solisto karjera. Žinoma, man teko girdėti apie jį, o keletas tenorų, su kuriais teko diskutuoti, apie jį atsiliepė tik gražiais žodžiais. Jūs tikrai galite didžiuotis turėdami tokių talentingų muzikų kaip Virgilijus Noreika.

Taigi, mano veiklos kryptis pasikeitė. Karjeros kelią pradėjau kaip dainininkas, dar jaunas būdamas, vos dvidešimties – Valstybiniame Miuncheno operos teatre debiutavau dainuodamas boso partijas ir tik vėliau persikvalifikavau į baritoną. Taigi ant scenos praleidau dvidešimt ketverius metus – išėjo ilga ir puiki karjera. Po minėtos nelaimės ji baigėsi ir turėjau pradėti naują gyvenimo etapą.

Šiuo metu tęsiate darbą muzikos srityje kaip prodiuseris, pedagogas ir režisierius. Kokie bendrai jūsų ryšiai su Lietuvos atlikėjais, muzikais, su kuo yra tekę dirbti ir su kuo, galbūt, be šio konkurso organizatorių, bendradarbiaujate dabar?

Po ištikusios nelaimės turėjau nuspręsti, kaip toliau gyvensiu likusius 44 metus, galbūt daugiau ar mažiau. Žinote, esu žirgų žmogus, turiu daugybę žirgų, pats jodinėju, užsiimu veisimu ir panašiai. Mano dideliame ūkyje bendrai auga daugiau nei 150 galvijų. Tais pačiais metais kai Dresdene nukritau nuo scenos, aš kaip tik stačiau ir įrenginėjau naują maniežą, nuostabioje vietoje tarp Miuncheno ir Zalcburgo, ant nuošalios kalvos. Tuomet susilaužęs nugarą nebegalėjau jodinėti, dabar džiaugiuosi galėdamas tai daryti ir vėl. Gulėdamas ligoninėje turėjau dvejus metus svarstymams, ką darysiu grįžęs į įprastą gyvenimą. Norėjau ir toliau dirbti su muzika, tad nusprendžiau organizuoti koncertą savo naujai pastatytame manieže, kur grindinys buvo padengtas smėliu ir stovėjo vos keletas kėdžių. Pradėjome nuo „Užburtosios fleitos“, prieš 27 metus, o šiuo metu, manau, šis išaugo į vieną didžiausių festivalių Vokietijoje, galbūt ir Europoje. Aktyvusis festivalio laikotarpis apima pusantro mėnesio, o programoje – keturios operos, koncertų serija ir projektai vaikams, jaunimui. Bendrai sudėjus – tai apie keturiasdešimtį renginių. Ir taip, žinau bent keletą muzikų iš Vilniaus. Vienas jaunas, itin talentingas operos solistas (Modestas Sedlevičius – T. J.) debiutavo mano organizuojamame muzikos festivalyje atlikdamas Orfėjo vaidmenį Gluckʼo operoje „Orfėjas ir Euridikė“.

Kaip pats minėjote, nuo 1997 metų kasmet, kartu su savo žmona Kornelia von Kerssenbrock, kuri yra muzikinės dalies vedėja, savo šeimos dvare Halfinge organizuojate ne tik Vokietijoje, bet ir tarptautiniu mastu išgarsėjusį Immlingo muzikos festivalį, esate jo meno vadovas.

Aš ją sutikau būtent šiame festivalyje. Mus supažindino mano draugas ir aš pakviečiau ją į festivalį kaip dirigentę, tai buvo 2002 metais, o kiek vėliau, po 5 ar 6 metų mes susituokėme. Jos sesuo, puiki scenografė ir režisierė, taip pat dirba prie šio festivalio sceninių pastatymų.

Festivalio programa daug apimanti – čia skamba ir operos vaikams, miuziklai, organizuojami folklorinės muzikos vakarai. Dar visai neseniai, praėjusių metų birželį, man pačiam su choru teko gastroliuoti Miunchene, taip pat netoliese esančiuose Štaingartene, Vyse, ir mane labai maloniai nustebino operos žanro, bendrai klasikinės akademinės muzikos populiarumas Bavarijoje – didžiuliai orkestrai koncertuoja nedidelių miestelių bažnyčiose, Oberammergau mieste organizuojamos Passionsspiele, kuriose, kaip atlikėjai, dalyvauja miestiečiai... Gal galėtumėte pasakyti, kas lėmė tokį klasikinės muzikos populiarumą regione? Ar tai su juo susijusios kultūros istorijos padarinys, turint mintyje tai, kad visai netoliese Viena, Zalcburgas, o patys Bavarijos kunigaikščiai buvo svarbūs muzikų mecenatai, jų vasarvietėje, Hohenschwangau pilyje, kurį laiką rezidavo R. Wagneris?

Žinoma, pirmiausia reikėtų paminėti Mozartą, kuris, kaip mėgstame sakyti, vis keliaudavo per mūsų nedidelį miestą, jodamas karieta į Paryžių ar kur kitur. Zalcburgas yra gražus, nuostabus miestas, bet esu įsitikinęs, kad be Mozarto jis nebūtų taip išgarsėjęs. Taip, kaip minėjote, netoliese rezidavo ir Wagneris... Bet manau, kad tai taip pat švietimo, išsilavinimo klausimas. Mokyklose klausome operos, bendrai šio žanro muziką regione galima išgirsti įvairiausiose erdvėse. Turbūt Immlingo muzikos festivalis buvo vienas pirmųjų, kuriame reikšminga vieta buvo skirta vaikų operoms – į programą įtraukiame didelius pastatymus ir štai vien praėjusiais metais operoje dalyvavo apie 4–5 tūkst. vaikų. Šiemet statome Rossini „Pelenę“, teatralizuotą ir skirtą būtent vaikams. Jos veiksmas prasidės italų restorane, kuriame sėdi pats Rossinis. Įsivaizduokite – prie jo prieina padavėjas ir klausia: „Pone Rossini, ką jūs čia veikiate?“ O šis atsako: „Rašau operą.“ Tuomet padavėjas: „Operą, – kas tai?“ Ir veiksmas tokiu būdu plėtojamas toliau, tad šie pastatymai turi ir edukacinių elementų.

Taip pat festivalyje veikia muzikos akademija, į kurią susirenka jauni žmonės, nuo penkiolikos iki dvidešimties metų amžiaus. Ištisus metus, nuo gruodžio mėnesio iki pat vasaros, kuomet vyksta festivalio koncertai, mes kartu, kas savaitę, mažesnėmis grupėmis dirbame prie pasirinkto miuziklo, pavyzdžiui, šiemet statome „Netikrą vienuolę“ (angl. „Sister Act“), o praėjusiais metais atlikome „Pamišusius dėl šokių“ (angl. „Footloose“). Taigi aš stengiuosi su opera supažindinti ir aktyviai į ją įtraukti vaikus, jaunimą, stengiuosi, kad dirbdami jie išmoktų bendradarbiauti su suaugusiais, suprastų juos šiame procese. Taip jau susiklostė, kad operos klausytojų auditorija įprastai yra vyresnio amžiaus. Kone kasdien dirbu, bendrauju su daugybe vaikų ir mes kartu bandome atsakyti į klausimą, kaip šiuo žanru, bendrai klasikine muzika sudominti jauną žmogų.

Kuo dar iš kitų muzikos festivalių išsiskiria pastarasis?

Kasmet jį aplanko per 20 tūkst. klausytojų iš visos Vokietijos, aplinkinių Europos šalių. Mes, kūrybinė grupė, stengiamės nepasiduoti maistreamʼui. Dažnai panašaus tipo festivaliai daugiausia rodo tokias operas kaip „Traviata“, „Rigoletas“ ir taip toliau. Vien Verdis ir Puccinis... Štai šiemet į programą įtraukėme Richardo Strausso „Salomę“, taip pat skambės labai įdomus, išskirtinio grožio kūrinys, parašytas Ástoro Piazollos. Tai tango opera („Marija iš Buenos Airių“), su labai neįprasta istorija. Žinoma, ir mes statome kūrinius iš klasikinio, populiariojo repertuaro, atliepdami tą auditorijos dalį, kuriai to reikia, bet tokie kūriniai, toli gražu, neužima visos festivalio programos.

Immlingo festivalis vyksta ypatingoje vietoje – ant kalvos, kur dideliame sode, laukuose ganosi arkliai, lamos, žąsys, karvės, vištos, povai… Tai ta vieta tarsi gyvūnų ferma, dalis koncertų vyksta po atviru dangumi, sode, tik operos, visgi, manieže. Bent iš išorės jis taip atrodo, tačiau dabar viduje tai tikras operos teatras, su įrengtu tinkamu apšvietimu ir puikia akustika.

Na, o dabar keletas klausimų apie muzikos konkursus. Žinau, kad jums pačiam kaip operos solistui yra tekę juose dalyvauti, taip pat organizavote Immlingo dainavimo konkursą. Gal galėtumėte pasidalinti savo patirtimi, ir pasakyti, kokia yra dalyvavimo tokiuose konkursuose svarba atlikėjui?

Esminis dalykas yra tikėti savimi, nes dalis dalyvių, jų mokytojų atvyksta turėdami nemažai abejonių. Aš pats, dalyvaudamas konkursuose, keldavau sau tikslą laimėti, ir žinoma, klausydavau savo varžovų, stebėdavau juos scenoje – gebėti mokytis iš kitų taip pat labai svarbu, svarbus pats nusiteikimas.

Šis (Virgilijaus Noreikos vardo) konkursas yra labai aukšto lygio. Mano paties vienuolika metų organizuotame konkurse, apie kurį užsiminėte, kasmet varžydavosi nuo 100 iki 150 dainininkų. Trys dienos, po dešimtį valandų... Ir kai pradedi vertinti – nėra taip paprasta, nes turi nepamiršti, kad dar dainuos daugelis kitų. Netrunki pastebėti, kad gal pradžioje vertinai per švelniai ir galiausiai tenka priimti nelengvų sprendimų, ypač kai dalyvių skaičius toks didelis. Taigi tokie konkursai reikalauja didelio susikaupimo ir pastangų ne tik iš atlikėjų, bet ir iš komisijos narių.

Vakar dieną, paskelbus pirmojo etapo rezultatus, prie manęs priėjo tie, kurie į kitą etapą nepateko, ir klausė kodėl taip nutiko. Nors neišvengiama, bet gaila, kad iš taip toli čia atvykusieji, o dalyvių geografija plati, nuo JAV iki Australijos, nebegali varžytis toliau. Sumokėti didžiuliai pinigai už kelionę, dalyvio mokestis ir štai atlikęs dvi arijas turi baigti... Ir vis tik jie prieina ir teiraujasi klausdami, kas nutiko. Stengiuosi atsakyti visiems, pasidalinti pastebėjimais. Dažnai tai techniniai dalykai – netinkamai pasirinkti kūriniai, vietomis sušlubavusi intonacija, netinkamai pajungtas kūnas ar neišnaudotos jo galimybės ir panašiai. Tuomet dalis jų pažiūri į akis ir iš to žvilgsnio galiu pasakyti, kad jie įsiklausė, išgirdo ir suprato mane, o grįžę namo pagalvos apie tai ką pasakiau, stengsis ištaisyti klaidas. Kitiems jau ir taip, neva, viskas aišku, arba jie nesutinka ir tokiu būdu jie grįš neišmokę nieko naujo.

Vertinimo komisijoje esu ne vienas aš – dirbame septyniese – ir mano kolegų taip pat teiraujamasi to paties, o jie atsako iš savo perspektyvos, neabejotinai įžvelgę dar kažką naujo. Tad labai svarbu girdėti šias pastabas ir ateityje atsižvelgti į jas ir tokiu būdu tobulėti, nes mes, vis tik, matyt ne veltui esame vertintojai – kaip operos solistai koncertuojame didžiausiuose operos teatruose, koncertų salėse ir per savo darbo karjerą esame sukaupę daugybę patirties, kuria galime ir norime dalintis. Tikiuosi galėsiu į savo organizuojamą muzikos festivalį pakviesti ir keletą jaunų šio konkurso dalyvių.

Kokių patarimų galėtumėte duoti šio konkurso dalyviams, ko palinkėtumėte jiems?

Organizuodamas savo dainininkų konkursą dažnai kartodavau jo dalyviams, kad pats buvau dainininkas, ir kaip dainininkas iš kitų tikiuosi, kad jie žinos apie ką dainuoja, gebės įsijausti į vaidmenį. Tuo metu, kai jie yra ant scenos, man nėra svarbūs jų vardai – mane domina personažai, kurių arijas jie atlieka. Noriu matyti grafą iš „Figaro vedybų“, kunigaikštį iš „Rigoleto“, Mimi (iš operos „Bohema“). Vaidmuo yra tai, kas man svarbu – noriu pasijusti, tarsi man dainuotų Mimi, taigi itin žaviuosi tais, kurie geba gerai vaidinti. Dainavimas, žinoma, itin svarbus dalykas, bet kai tu ateini ir prisistatai kaip dainininkas, neabejoju, kad turėtum mokėti dainuoti. Tačiau yra dar daug dedamųjų – kaip pateiki, išjauti žodžius, kaip gerai moki kalbą, kuria dainuoji, ir kaip sudėlioji akcentus, loginius kirčius. Dažnai sakau, kad ant scenos noriu matyti ne dainininką, o menininką. Gali turėti gerus vokalinius duomenis, puikiai dainuoti, bet vien to niekada neužteks, kad laimėtum.

Nors šiuo metu dainuojate retai, tačiau jūsų karjera – didelė ir graži, dainavote daugybėje pasaulio koncertų salių ir operos teatrų, kaip antai Nacionalinėje Paryžiaus operoje, Royal Albert Hall Londone, Carnagie Hall Niujorke ir daugelyje daugelyje kitų. Kaip jau pats išskyrėte – opera yra scenos, teatro žanras, kuriame neatsiejamai svarbi režisūra ir vaidyba. Norėjau paklausti, kokie vaidmenys jums pačiam buvo patys artimiausi, kokie pastatymai įsimintiniausi?

Kaip operos solistas aš buvau tikrai labai artistiškas, vaidyba ir dainavimas man visad ėjo išvien. Galėdavau kristi ant žemės ir dainuoti itin sunkią Renato ariją (iš operos „Kaukių balius“). Per visą savo gyvenimą Papageno vaidmenį iš „Užburtosios fleitos“ turbūt teko atlikti daugiau nei šešiasdešimt kartų, taigi mano gyvenimas buvo dedikuotas Papageno personažui. Bet turiu pasakyti, kad niekad į sceną nėjau su nusiteikimu „na ką, dar kartą...“ Ne, kaskart aš galvodavau, ką galiu parodyti naujo, kas dar užkliuvo libreto tekste. Niekad sceniniai rodymai nebuvo identiški ar panašūs – Mozartas niekad nėra toks pat. Man tai buvo rojus, galimybė užlipti ant scenos, tad kaskart sau ir klausytojams, žiūrovams norėdavau parodyti, paryškinti kažką naujo, galbūt nustebinti. Tiesa, pasaulyje yra daugybė dainininkų, kurie mano, kad techniškai gerai sudainuoti yra pakankama ir mokyklose, studijų metu neįgiję vaidybos įgūdžių, jie tiesiog ateina, atsistoja ir dainuoja. Su tokiomis problemomis man teko susidurti ir dabar, dirbant prie festivalio programos pastatymų. Bet štai prieš keletą mėnesių baigėme „Salomės“ repeticijas, kur pagrindinį vaidmenį atliks jauna ir talentinga 26-erių operos solistė (Lidia Fridmann). Salomės partija itin sudėtinga, nes pagal libretą, biblinį siužetą, ji parašyta mergaitei, kuri turėtų būti 15 metų amžiaus. Bet ši solistė tokia ryžtinga – turėdama sodrų, stiprų moterišką balsą ji taip kantriai dirba ir stengiasi. Ji tikrai nuostabi ir galiu tik nuoširdžiai pasidžiaugti rezultatu.

Tebesitęsiant karui Ukrainoje, kai kurie muzikai prisiima poziciją, jog politika ir menas neturėtų būti siejami ir vengia aiškiai išsakyti savo nuomonę šių įvykių atžvilgiu. Kokia yra jūsų paties pozicija ir reakcija į šiuos įvykius?

Gimiau 1950 metais, kai buvau aštuoniolikos pasakiau sau – jokios armijos, buvau ir esu pacifistas. Ir niekad netikėjau, kad viduryje Europoje vyks kažkas, kas dabar vyksta Ukrainoje. Praėjusių metų vasarį aš atidariau didelį viešbutį, jame daugiau nei 120 lovų – užleidau jį moterims su vaikais, turėjusiems dėl karo išvykti iš savo namų. Manau, kad yra tik viena galima pozicija. Tiesiog įsibrauti į kitą šalį ir sakyti, kad dabar čia visa bus mano, yra ne tik kad niekaip nepateisinama, bet ir sunkiai suvokiama. Pats esu domėjęsis Rusijos ir Ukrainos istorija, perskaičiau ne vieną knygą, studiją apie ją. Yra daugybė įdomių momentų, bet tiesiog neįmanoma privažiuoti su tankais ir sakyti, kad štai mes norime šių žemių, imti žudyti žmones yra tiesiog baisu ir nesuvokiama. Tai tas pats, kaip kas nors dabar imtų ir pradėtų reikšti pretenzijas į Elzasą ir Lotaringiją.

Mano festivalyje dirba, muzikuoja ir rusų tautybės žmonės, kaip antai mano jau minėta solistė (Lidia Fridmann), išvykusi iš Rusijos, studijas tęsusi Italijoje ir ten apsigyvenusi. Jie bendradarbiauja ir puikiai sutaria su kolegomis iš Ukrainos, nes yra vedini bendražmogiškų vertybių. Žinoma, savo šalyje mes turime proputiniškų atlikėjų, štai ir Miuncheno filharmonijoje dirba prorusiškų radikalų, tik nenoriu minėti jų vardų, ir tai yra problematiška. Bet kartu yra daugybė nuostabių žmonių, muzikos atlikėjų, kurie dėl šio kruvino karo net negali išvykti iš Rusijos ir tęsti savo darbo, karjeros. Tai skaudina, kone kasdien galvoju apie šią situaciją, kuri priverčia įsitempti ir tikrai graudina. Kaip 1968 metų kartos žmogus aš gyvenau ir karo padarinių, kitų karų fone, pavyzdžiui Vietnamo, bet šis karas taip netoliese… Ich bin sprachlos.

Parengė Teodoras Jucius