7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt
Emilija Dragūnaitė
Nr. 12 (1419), 2022-03-25
Kronika
Kristijonas Siparis spektaklyje „Gėlyno taika“. Organizatorių nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Gėlyno taika“. Organizatorių nuotr.

2022 metų Kovo 11-osios laukėme su nerimu. Juk matėme, kaip besišildydami laisvės spinduliuose daugelis tėvynainių savanaudiškai išpaiko ir jokie likimo perspėjimai, jokios pandemijos neprivertė jų susimąstyti, atverti širdis tiesai ir šviesai.

Tačiau Nepriklausomybės dieną šalia šventinės trispalvės staiga suplevėsavo krauju aplaistyta žydrai-geltona Ukrainos vėliava. Vilniaus gatvėse – leisgyvė žmonių minia, moterys ir vaikai, ištrūkę iš karo pragaro, iš degančių namų, iš liepsnojančios Ukrainos.  

Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje  teatras „Arbatvakariai“ tą vakarą pristatė spektaklį „Gėlyno taika“. Monospektaklį apie „amerikono“ nuo Stagalėnų (Ignalinos raj.) Nikodemo Rastenio gyvenimą (Eglės Tulevičiūtės scenarijus) suvaidino (išpasakojo, išrodė, išdainavo) talentingasis „Arbatvakarių“ artistas Kristijonas Siparis (jis ir Jonas Basanavičius, ir Liudas Truikys, ir Juliušas Slovackis, ir senojo Vilniaus gyventojas ir daugelis kitų šio „namų teatro“ scenoje atgijusių istorinių  asmenybių).

Kas gi tas Nadas Rastenis? Lietuviško kaimo „vargo artojas“, dar carinės priespaudos metais nukeliavęs į Ameriką ir ten sunkiu darbu pasiekęs universitetinį išsilavinimą, dirbęs advokatu, nepailstamai darbavęsis lietuvybės labui – rašęs eilėraščius, poemas lietuvių ir anglų kalbomis (už poemą „Karo prakeiksmas“ 1967 m. pristatytas Nobelio taikos premijai), vertęs į anglų kalbą poeziją (pirmasis į anglų kalbą išvertė K. Donelaičio „Metus“, A. Baranausko „Anykščių šilelį“, vaidinęs, talkinęs Miko Petrausko muzikinės scenos idėjoms.            

Žiūrėjome „Arbatvakarių“ spektaklį su moterimi, ką tik patyrusia pirmuosius žiaurius karo smūgius savo tėvynėje. Kristijono Sipario balso intonacijos, išraiškinga kūno ir mimikos kalba stebuklingu būdu viešniai buvo suprantami.   

Kai aktorius Rastenio žodžiais retoriškai klausė –

 

   Kur tos pirkios kur gyveno

   Tautos milžinai!

   Kur tie sodų medžių vaisiai,

   Pievų žolynai ?

  ...........................

  Stalinistai tiek pridarę

  Lietuvai skriaudų –

  Žemės derlių sunaikinę –

  Dairosi grūdų... 

Neklausiau, kodėl viešnia netikėtai pravirko… Gal nugirdo žodį „stalinistai“? Žiūrovai ir verkė, ir juokėsi iš gyvai perteikiamų gyvenimo situacijų, juolab, kai ištartas žodis, lyg pilkapio radinys, netikėtai sušvinta archajiškai sumodernintais „amerikoniškais“ akcentais. Koks savas, mielas ir pažįstamas tas mažytis mūsų didelės kalbos arealas!

Spektaklio „Gėlyno taika“ emocine kulminacija laikau Kristijono pusbalsiu sudainuotą (Rastenio „balsu“) „Kur bakūžė samanota“. Žiūrovai aplodismentais išreiškė savo jausmus, viešnia šnibždėjo vienintelį žodį – ačiū… 

Tą dviejų vėliavų vakarą jaučiau, kad abi tautas sieja sunkiai nusakoma sielų bendrystė. Gal todėl, kad ilgame istorijos kelyje jos buvo ir liko mylinčios savo žemę, laisvę, ir dėl to ypatingai nekenčiamos visų engėjų? „Šlovė herojams!“ – saliutuoja ukrainiečiai, „tu – didvyrių žemė“ – gieda lietuviai. Kur tas šaltinis, iš kurio trykšta tėvynės meilė? Kur tas šaltinėlis?

Kristijonas Siparis spektaklyje „Gėlyno taika“. Organizatorių nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Gėlyno taika“. Organizatorių nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Gėlyno taika“. Organizatorių nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Gėlyno taika“. Organizatorių nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Gėlyno taika“. Organizatorių nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Gėlyno taika“. Organizatorių nuotr.