Kinas
Iš Jane Austen kildiname daugybę visuotinai pripažįstamų tiesų apie modernias meilės istorijas: kad meilės – arba bent sužadėtuvių – trikampis yra būtinas bet kurio siužeto struktūrinis elementas; kad iš pirmo žvilgsnio efektingas kavalierius atidžiau įvertinus gali pasirodyti nevertas herojės palankumo, o išties į jaunikius tinkamas kandidatas kartais atsiskleidžia tik palaipsniui; ir, visų svarbiausia, kad tinkamas romantinis partneris yra svarbi kiekvienos moters – ir vyro – savirealizacijos dalis.
Kita vertus, sunku nepajusti, kad Jane Austen romanai pasakoja apie žmones ir laikus, kai meilės suvokimas buvo kitoks nei mūsiškis. Jos sėkmingiausios istorijos, parašytos tuo metu, kai Napoleono kariuomenė Europoje šlavė senąją tvarką (tačiau stebėtinai mažai tiesiogiai apie tai užsimenančios), pasižymi ikiromantiniu tikėjimu racionalumu bei protu, kuris valdo ir turėtų valdyti net ir širdies reikalus. Taigi ir meilė čia pagrįsta objektyviais kriterijais: pomėgių ir polinkių panašumu, doru charakteriu, sutarimu dėl esminių vertybių ir praktinių gyvenimo dalykų. Meilė yra galinė stotelė, ji vainikuoja piršlybų istoriją, kai visi šie elementai tinkamai išsirikiuoja, – o ne trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus ir užveda siužetą.
Kitaip sakant, tarp proto ir jausmų Jane Austen pastebimai linksta prie pirmojo. O naujoji Georgios Oakley „Proto ir jausmų“ („Sense and Sensibility“, D. Britanija, JAV, 2026) interpretacija istoriją sušiuolaikina ta prasme, kad pastumia pusiausvyrą antrųjų link.
Protą ir jausmus čia įkūnija Dašvudų seserys Elinora (Daisy Edgar-Jones) ir Mariana (Esmé Creed-Miles), tik Jane Austen romane (kaip ir, beje, 1995 m. Ango Lee ir Emmos Thompson ekranizacijoje) herojė yra viena, vyresnioji Elinora, o jaunesnioji Mariana – švelniai šaržuotas antraplanis personažas, o čia jos tampa bene lygiavertėmis herojėmis su skirtingais, bet filmo vienodai rimtai traktuojamais požiūriais, kokia turėtų būti tobula partija jaunai moteriai iš finansinių sunkumų patiriančios šeimos.
Elinorai – tai ponas Ferarsas (George MacKay), pas Dašvudus viešintis brolienės brolis. Jis rimtas ir pastovus (Marianos požiūriu, kiek nuobodus), tarp jųdviejų su Elinora mezgasi akivaizdi simpatija, tačiau kliūtis galimoms sužadėtuvėms yra pono Ferarso sesuo ir, kaip paaiškėja vėliau, jo ankstesnis ir vis dar galiojantis įsipareigojimas kitai merginai.
Marianos palankumo siekia pulkininkas Brandonas (Herbert Nordrum), tačiau jis jai atrodo per senas, nuobodus ir nesidomintis niekuo, kas įdomu jai. Užtat jos jausmus užvaldo plevėsa ponas Vilabis (Frank Dillane), mėgstantis šokti, skaityti poeziją ir leisti laiką su Dašvudų moterimis.
Marianos pasidavimas jausmams neleidžia jai pamatyti Vilabio ydų ir pulkininko Brandono vertės, o Elinoros kliovimasis vien protu taip pat kartais veda į aklavietes. Ferarsas jai paaiškina, kad nebemyli savo sužadėtinės, tačiau garbė jam neleidžia sulaužyti duoto pažado (dėl to jis dar rizikuoja ir netekti šeimos palikimo). Būtent dėl būdo tvirtumo jis yra tobula partija Elinorai, kaip ji pati paaiškina seseriai, bet dėl tos pačios priežasties jų meilė negali būti realizuota. Paradoksas, kurį išspręsti gali tik deus ex machina, kokio nedovanotume šiuolaikinėje istorijoje, bet kuris suteikia žavesio Jane Austen pasauliui.
Naujasis „Protas ir jausmai“ suromantina pažįstamą istoriją ir kitais būdais: perkelia daugybę esminių scenų iš skoningų interjerų į Johno Constable’io peizažų įkvėptą gamtą. Taip pat nukrypstant nuo romano ir 1995 m. ekranizacijos, viena filmo kulminacijų tampa Brandono ir Vilabio dvikova, galutinai įtikinanti Marianą, kad ir pulkininkas yra pajėgus spontaniškiems jausmų proveržiams, taigi visai vertas jos širdies. Filmo dialogai išlaiko stilizuotą ir labai nespontanišką Jane Austen kalbą (kurią lietuviškais subtitrais ne visada lengva perteikti), tačiau filmas subtiliai pašiepia griežtai formalizuotus XIX a. pradžios jausmų reiškimo ritualus – tokius kaip šokiai.
Ką galbūt kebliausia pritaikyti šiuolaikiniam skoniui ir supratimui – tai, kad istorija iš esmės sukasi apie vieną pagrindinį tikslą: kaip susirasti vyrą. Filmas stengiasi jį išcentruoti, perkeldamas didesnį emocinį krūvį santykiams tarp dviejų seserų. Bet kartu jis išlaiko ir pagrindinę Jane Austen romanų mintį, dėl kurios jie nepraranda populiarumo ir keičiantis lyčių politikai: net ir itin patriarchaliniame pasaulyje, kuriame moterų materialinė padėtis priklauso nuo artimų ar tolimų giminaičių geros valios, herojės išsireikalauja, kad meilės ir piršlybų sritis būtų tvarkoma pagal jų taisykles.
