Kinas
Po eilinio, nuobodaus Supermeno pasiskraidymo ir gana nesėkmingų Supermerginos galaktinių klajonių DC franšizė grįžta atgalios į Gotamo purvynę. Kur, kas nustebins retą, viešpatauja korupcija. Šiame moraliai žlugusiame mieste rankas susitepę visi: prokurorai, teisėjai, advokatai, medikai, verslininkai, policijos pareigūnai, žurnalistai, net geriausi vaikystės draugai. Tad žengęs čia, viltį mesk į šalį!
Deja, Gotamas yra Meto Heigeno (Tom Rhys Harries), pagrindinio veikėjo naujausiame DC filme pavadinimu „Moliaveidis“ („Clayface“, JAV, D. Britanija, 2026), gimtinė, į kurią jaunas aktorius grįžta norėdamas pasidžiaugti šlove. Bet randa vien nelaimę. Suviliotas ir apsvaigintas gražuolės, greit supranta patekęs nusikalstamo pasaulio šulo nemalonėn. Pavyduliaujantis banditų vadeiva nenužudo įžūlaus išsišokėlio, tačiau skustuvu subjauroja dailų jo veidą. Žinoma, bėdos tuo nesibaigia, nes jei jau pradėjo lynot, tai tuoj pils it iš kibiro. Jaunuolį apšmeižia, išvilioja visus pinigus ir užmiršta. Jis pasiekia dugną ir apimtas nevilties griebiasi eksperimentinio gydymo. Kolegų apgauta mokslininkė pasišauna nelaimėliui padėti ir suleidžia jam į veidą dirbtinių ląstelių, gebančių pakeisti ir imituoti pažeistąsias. Savaime suprantama, panacėja turi šalutinį efektą, ypač jei jos perdozuoji, ir paveikia ne vien kūną, įsiskverbia daug giliau. Gavęs galią keisti savo išvaizdą, filmo herojus greit supranta, kad su išore kinta ir vidus.
Nieko nepridursi, „Moliaveidžio“ fabula išties klišinė. Ir ko norėt, juk vienas filmo scenaristų teigė pasakojimą kūręs įkvėptas animacinio serialo „Betmenas“ („Batman: The Aimated Series“, 1992–1995). Personažo ištakomis tapę komiksai ne ką subtilesni – juose tikra maišalynė; Moliaveidžių čia gausu, jų istorijos ir motyvacija skiriasi. Naujausioje ekranizacijoje, režisuotoje Jameso Watkinso, visos šios versijos sujungiamos, tačiau vargiai išlaiko originalui būdingą charakterį. Stilistiškai „Moliaveidis“ neprimena makabriško Timo Burtono filmų „Betmenas“ („Batman“, 1989) ir „Betmeno sugrįžimas“ („Batman Returns“, 1992) pasaulio, artimo komiksams; taip pat nėra itin tikroviškas, kaip Christopherio Nolano trilogija; labiausiai panėšėja į gana neseną Matto Reeveso „Betmeną“ („The Batman“, 2022), kuris svyruoja tarp psichologizmo ir komiksams būdingo niūraus žaismingumo.
Gal neatsitiktinai abu filmai filmuoti Liverpulyje, o tai suteikia jiems panašią pajautą. Be to, abi šios Gotamo versijos yra vizualiai vertikalios: veiksmas vyksta dangoraižiuose, gatvėse, požemiuose; personažai, plūduriavę paviršiuje, tartum neria miesto gelmėn. Kontrastinga spalvų paletė irgi gana identiška: nuobodi dienos šviesa, baugi, drėgna, beveik gliti tamsa ir gyvas, pulsuojantis neonas. Vis dėlto nėra pagrindo teigti, kad šios dvi miesto versijos išties yra vienas ir tas pats Gotamas. Nei Betmenas, nei Pingvinas, nei Džokeris ar kuris kitas žinomesnis veikėjas „Moliaveidyje“ neminimas – kol kas tai uždaras pasaulis.
Tokia izoliacija filmui nė trupučio nekenkia – atvirkščiai, leidžia kurti visavertį pasakojimą. Kuris, tenka pripažinti, dėl biudžeto ar trukmės sumetimų kai kuriose vietose plėtojasi per daug greitai. Meto Heigeno transformacija į Moliaveidį – keli staigūs ir prastai paruoši bei paaiškinti šuoliai. Pavyzdžiui, atėjus lemiamai akimirkai veikėjas staiga pradeda idealiai kontroliuoti savo sugebėjimus. Kita vertus, šis pokytis įgalina gana vaizdžią veiksmo sceną sausakimšame naktiniame klube, tad skuba greit užsimiršta.
Laimė, kitose plotmėse filmas daug nuoseklesnis. Personažai suvaidinti ir išskleisti tikrai neprastai. Jie truputi šaržuoti, tačiau jų veiksmai logiški, nuoseklūs. Todėl ir dramatinė įtampa atrodo tikroviškai, ypač žinant, kad pagrindinio veikėjo galios tiesiogiai susijusios su represuotų emocijų raiška. Meto Heigeno virsmo istorija įdomi, nes yra tragiška.
Filme net gana aiškiai išreikštas metaforinis pasakojimo lygmuo, o tai ne visad būdinga siaubo kinui, net geram. Gana originaliai išnaudojamos aktorystės ir gyvenimo, išorės ir vidaus sampratos, dažniausiai jas priešinant bei suliejant. Heigenui aktorystė yra amatas, savo kūnu, veido mimika, balsu, gestais jis imituoja emocijas jas kontroliuodamas. Moliaveidis, kuriuo jaunuolis galų gale virsta, kadangi nebevaldo iš vidaus plūstančių emocijų, savo ruožtu gyvena taip, tarytum visą laiką vaidintų, tik štai vaidmens pats nebesirenka, net jo svajos ir sapnai nebevaldomai kūniški. Tad nenuostabu, kad ir pirmąsias aukas jis sudoroja nevalingai, vėliau to gailisi. O filmo pabaigoje galutinai panyra į pasąmonės gelmes, leisdamas joms užvaldyti kūno paviršių, – jo siela tampa it išvirkščia.
Šio virsmo vidurio tašką puikiai atskleidžia gana sumani scena. Ką tik filmavimo aikštelėje uždusinęs savo geriausią vaikystės draugą, irgi aktorių, Heigenas juo apsimeta ir yra priverstas suvaidinti banalią meilės sceną kartu su jį anksčiau apgavusia mergina. Ši, vaidindama nuviltą įsimylėjėlę, klausia: „Kas tu?“, o Moliaveidžiu virstantis jaunuolis, nors ir imituoja savo draugo kūną, jai nuoširdžiai atsako kas išties esąs. Vaidmuo ir gyvenimas, iliuzija ir tikrovė, paviršius ir gylis šią akimirką sumišę.
Gudriai filmo tematiką atskleidžiančių akcentų yra ir daugiau. Jaunas aktorius, dalyvaudamas pokalbių šou, paprašytas laidos vedėjo ištaria žymiausią neseno vaidmens frazę: „Aš ateinu ir pragaras žengia koja kojon“, kurią vėliau Moliaveidis pakartoja visiškai rimtai. Nusikaltėlių vaduką jis nužudo taip pat gana simboline maniera: kadangi šis suraižė jam veidą – paviršių, sudrasko priešą iš vidaus. O ir kitus banditėlius sudoroja gana smagiai ir originaliai.
Filme kraujas liejasi laisvai. Kūnai darkomi žiūrovo akivaizdoje, vos keli nugalabijami už kadro, greičiausiai pritrūkus pinigų kompiuteriniams ar praktiniams efektams. Tad „Moliaveidis“ gana teisingai priskiriamas kūniškojo siaubo (body horror) žanrui, nors jame nestinga veiksmo ir net humoro. Tai pavainikis tokių filmų, kaip Davido Cronenbergo „Musė“ („The Fly“, 1986) ir Coralie Fargeat „Substancija“ („The Substance“, 2024), kuriuose irgi nagrinėjamas prarasto identiteto klausimas. Žinoma, galima rasti ir daugiau pavyzdžių, juk žanro šaknys literatūroje. Tereikia prisiminti Roberto Louiso Stevensono apysaką „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“, kurioje autorius nagrinėja priklausomybę, valios praradimą, giliai mumyse glūdinčius impulsus ir troškimus, apie kuriuos nenutuokiame ar kurių nenorime pripažinti, bei kūno ir proto sąryšį, pirmojo įtaką pastarajam. Geriau pagalvojus, kūniškojo siaubo žanrui būdinga savotiška šizofrenijos inversija. Psichinės negalios priežastis giluminė – proto būsenai kintant kūnas paklūsta; o štai kūniškojo siaubo filmuose būtent kūnas pavergia protą. Žinoma, tokia formulė nėra universali, žanro ribos daug platesnės, pavyzdžiui, Johno Carpenterio filmo „Padaras“ („The Thing“, 1982) tematika gan skirtinga.
Ar „Moliaveidis“ – kinematografinis šedevras? Jokiais būdais. Ar tai žanro perliukas, ateityje virsiantis klasika? Vargiai. Tačiau nepaneigsi, kad režisierius Jamesas Watkinsas ir scenaristai Mike’as Flanaganas su Hosseinu Amini šįkart visus dygsnius sudėlioja teisingai, filmo audinį suaudžia profesionaliai, paviršiuje išgaudami gana įtikimą gylio iliuziją. Tad gal filmas bent jau taps kertiniu DC visatos akmeniu ir priešakyje mūsų laukia dar vienas aukso amžius? Dieve, apsaugok! Ne, tai tik neblogas filmas, savo svorio kategorijoje smūgiuojantis gan taikliai, ir to pakanka.
