Liūdesio ir juoko derinys

Spręsti apie festivalį ir Pietų Korėjos kiną iš atidarymo filmo šįkart tikrai nereikėtų. 31-asis tarptautinis Busano kino festivalis, kaip ir daugelis festivalių, atidarytas žiūrovišku filmu, kuris neturėtų apsunkinti vakaro susirinkusiems partneriams, rėmėjams ir kitiems svečiams. Korėjiečio Jong-kwan Kimo „Stalas: diena ir naktis“ („Deo Teibeul: Najgwabam“) – šmaikštus, švelniai liūdnas kamerinis filmas. Jame jungiamos skirtingos istorijos, pristatomos vinjetėje su istorijos pavadinimu. Žmonės sėdi prie stalo ir šnekučiuoja – kas apie meilę ar skyrybas, kas apie ateitį, kas apie kūrybą. Filmui pritrūko įdomesnių kino kalbos sprendimų ir buvo gerokai per daug sentimentalios muzikos, jau nuo pirmų kadrų signalizuojančios apie supaprastintą emocinę prieigą.

Panaši prieiga justi ir režisierės Bai Xue naujausiame filme „Mano laikas“ („Mo fang xiao jie“), rodytame programoje „Gala pristatymai“, tačiau šiuo atveju gauname bent jau didesnę pramogą. Filme pasakojama tikrais įvykiais paremta istorija, kuri įtraukia ir norom nenorom priverčia sirgti už pagrindinę veikėją Žau Janhong, kurią taikliai įkūnija Michelle Yeoh. Beje, festivalyje šiai aktorei įteiktas Azijos metų kino kūrėjos apdovanojimas. „Mano laikas“ sukasi apie buvusią matematikos mokytoją Žau, kuri ir dėl savo charakterio, ir dėl prastėjančios sveikatos gyvena slaugos namuose. Kai Vu Juvei (Haoran Liu) pakviečiamas pamokyti namuose gyvenančių senolių sudėti Rubiko kubą, Žau išprovokuoja jį ir Rubiko kubą sudeda vos per kelias minutes. Viso filmo metu šie du atskalūnai drauge sieks tikslo – atvesti Žau į pasaulinį šio žaidimo čempionatą. Melodramos ir sporto filmų konvencijas jungiantis filmas – sentimentalus, paprastas ir nuspėjamas, bet istorija išties paveiki, o ir įkvėpimo nepasiduoti jame su kaupu.

Šiais metais Busano kino festivalis tapo Kino prodiuserių asociacijų federacijos (FIAPF) pripažintu A klasės festivaliu. Jau daug metų tai vienas pagrindinių Azijos žemyno kino renginių, pristatantis naujausius regiono filmus bei prisidedantis prie industrijos plėtros. Ar tai festivaliui padės dar labiau įsirašyti į tarptautinių festivalių tinklą, pamatysime per kelerius ateinančius metus. Tačiau aišku viena: A klasės statusas įpareigoja rodyti daug pasaulinių premjerų, o tarptautiniam konkursui prideda papildomų kriterijų, bet kartu ir svorio. Kita vertus, neretai griežtesni konkursinės programos reikalavimai lemia ir jos silpnėjimą. Šįmet konkurse pristatyta 13 filmų iš Azijos regiono. Juos vertino tarptautinė žiuri – Bi Gan, Ishikawa Kei, July Jung, Moon Choi, Samal Yeslyamova ir Tran Thi Bich Ngoc, vadovaujama kinų režisieriaus Zhang Yimou. Bet kuriuo atveju Busano kino festivalis tikrai negali skųstis žiūrovų dėmesiu ir didžiuodamasis skelbia, kad 31-asis festivalis sulaukė rekordinio skaičiaus žiūrovų – daugiau nei 200 tūkstančių.

Pagrindinę konkursinę programą laimėjo iraniečių režisieriaus Majido Majidi filmas „Vidurdienio patiekalas“ („Ghazaye nimroz“), kuriame pasakojama apie mažo kaimelio mokytoją, besineriantį iš kailio, kad neprarastų darbo, išsimokėtų paskolą už būstą ir liktų sąžiningu žmogumi. Majidi ir ankstesniuose filmuose, ir šiame suteikia progą žiūrovams grožėtis Irano gamta. Šįkart įspūdingi dykumos kadrai tik dar labiau paryškina žmogaus mažumą ir moralinius klausimus – kiek dar galima sau leisti peržengti ribų, kad pasiektum savo tikslus?

Panašius klausimus kelia ir specialiuoju žiuri prizu apdovanotas režisieriaus bei scenaristo iš Indonezijos Eddie Cahyono filmas „Ibuku“. Tik šįkart centre – moterų istorija: mamos ir dukters santykiai. Veiksmas vyksta atokiame Indonezijos kaime, kur papročiai ir vietinės taisyklės nepalankios moterims. Sumiati skatinama kaltės ir gailesčio stengiasi padėti iš kaimelio pabėgusiai ir Saudo Arabijos kalėjime įstrigusiai dukrai Šri. Filme dėmesys skiriamas abiejų moterų perspektyvoms, jungiant jas tradicinį šokį vaizduojančiais kadrais. Sumiati kadaise buvo garsi šokėja. Šri per šokį bando pajusti ryšį su mama.

Man konkursinėje programoje įsiminė korėjietės Lim Hayeon filmas „Paplūdimio fikcijos“ („Geunalui taeju“), kuris kartu su indišku filmu „Paukščiai tamsoje“ („Hanere de Panchi“, rež. Shashank Walia) pasidalino prizą už geriausią debiutą. „Paplūdimio fikcijose“ žaismingai pasakojama apie Taeju, kuri, netyčia išgirdusi draugus ją apkalbant, nutaria bėgti iš miesto prie jūros. Pabėgti ne taip jau lengva, nes apkalbos pasiveja ir ten. Kartu ji pati pastatoma į padėtį, kai turi spręsti, ar patikėti kitų apkalbomis apie sutiktą vaikiną, ar ne. Gana paprastą istoriją režisierė pasakoja du kartus, panardindama žiūrovus į skirtingas aplinkybes ir situacijas, rodydama galimas perspektyvas ir atomazgas. Žaidžiama žodžiais, detalėmis, pačiu fikcijos konstravimu. Lengvas ir romantiškas tonas, saulės nutvieksti veikėjų veidai nesumenkina, o kaip tik išryškina sudėtingus jausmus po išoriniais fasadais.

Be konkursinės programos, daugiau dėmesio skyriau programai „Vizijos“, kurioje pristatomi drąsiai į kino kalbą žvelgiantys filmai iš skirtingų Azijos šalių. Pamatyti korėjietiški filmai iš šios programos nenuvylė ir skyrėsi vienas nuo kito pasirinktais pasakojimo būdais, temomis, kino kalba. Įdomiausias pasirodė korėjiečių režisieriaus Oh Sehyeono filmas „Presuotoja“ („Baler“). Jam atiteko ir du apdovanojimai – prodiuserės Jeong-in garbei pavadintas apdovanojimas už įsimintiną korėjietišką filmą programoje „Vizijos“ ir taip pat Busano kritikų apdovanojimas. Oh Sehyeono filmas nukelia į nedidelį kaimelį. Pagrindinė veikėja išeina iš darbo ir išvyksta į ūkį padėti draugui. Moteris sėda vairuoti traktoriaus, dirba sunkius darbus ir mėgaujasi vienatve. Kamera tyliai fiksuoja kasdienybę, ryžių laukus ir kelius, apšviestus ryškių traktorių šviesų. „Presuotoja“ – tylus, subtilus filmas, įkvepiantis stiprybės ir noro siekti taikos su savimi bei aplinka.

Kiti du paminėtini korėjietiški filmai iš „Vizijų“ programos – „Kosminiai pėdsakai“ („Cosmic Trace“, rež. Jang Woo-jin) ir „Už meilės horizonto“ („Sarangui Jipyeongseon Neomeoro“, rež. Park Song Yul), kurių aktoriai buvo įvertinti kaip geriausi. „Kosminių pėdsakų“ aktorius Seung-ho Kangas suvaidino jaunuolį, kuris kartu su savo mergina išgyvena didelius šeimų rūpesčius. Tai paveikus ir iškalbingas filmas, jame mirties artumo temos plėtojamos jautriai ir kartu labai atvirai. „Už meilės horizonto“ aktorė Won Hyangra įvertinta už jaunos motinos vaidmenį. Filmas išsiskiria dokumentalumu, jautiesi lyg stebėdamas jaunos šeimos gyvenimo videoalbumą. Nuo finansinių sunkumų ir svarstymų, kaip išgyventi, iki nėštumo ir iššūkių pirmaisiais mėnesiais pagausėjus šeimai – abu aktoriai puikiai įkūnija veikėjus ir jų dramas, priartindami žiūrovus prie keblių bendro gyvenimo klausimų.

Pabaigoje norisi paminėti korėjietiškus žanrinio kino pavyzdžius – jų festivalyje tikrai gausu, nuo trilerių iki komedijų. Satyriška režisieriaus Kim Sung-yoono komedija „Atsiprašau karta“ („Sorry Generation“) pažvelgia į šeimos, priklausančios senam klanui, bandymus susidoroti su rūpesčiais, užkritusiais ant jų galvos. Taigi turime 46-osios kartos galvą, kuriam trūks plyš reikia surinkti lėšų, kad galėtų surengti ritualą pas šamaną ir nuraminti protėvius. Komiškumas kyla iš modernaus gyvenimo susidūrimo su šimtmečiais besitęsiančiomis tradicijomis. Savo kilmingumo įsitvėręs vyras, egzorcizmą norintis įgyvendinti sūnus, visus sveiko proto bandanti išlaikyti mama ir su užsieniečiu slapta draugaujanti dukra, o kur dar visi kiti kilmingosios šeimos kažkelintos eilės palikuoniai, išsibarstę po pasaulį, – jie visi kartu spręs, ar parduoti protėvių žemes, ar paskelbti jas kultūriniu paveldu. Galų gale viską Pietų Korėjoje galima išspręsti prie gausaus pietų stalo.

Gana senamadiškas pasirodė režisieriaus Lee Hu-bino psichologinis trileris „Sapiens“, primenantis vienu metu labai populiarius galvosūkių filmus (puzzle films). Smurtas, nusikaltimai, narkotikai, korupcija, visi įmanomi galios žaidimai, kurių centre – veikėjas-galvosūkis Na Dohanas (Jung Sung-il). Jei ne šis įdomus aktorius, matyt, filmas nė neišlaikytų dėmesio, bet jo meistriškumas viename herojuje įkūnyti skirtingus personažus priverčia išsėdėti iki galo. Klausimų, žinoma, kelia pats psichinių ligų pasitelkimas ir būtent iš to kylantis senamadiškumas – viskas labai supaprastintai suvedama į šizofrenijos ar kitų psichinių ligų argumentaciją.

Tarptautinis Busano kino festivalis dar kartą leido įsitikinti, kad skirtingų šalių Azijos kinas gyvuoja kaip niekad: daug jaunų balsų, įdomių istorijų, kino kalbos paieškų. Įdomu pastebėti, kad Pietų Korėjos jaunųjų kūrėjų filmų centre dažnai atsiduria refleksija apie kūrybines profesijas – aktorius (-es), rašytojus (-as), režisierius (-es) ir jų bandymus įsitvirtinti. Regis, auganti industrija ir suteikia daugiau galimybių, ir vis dėlto apsunkina jaunų žmonių kelią. Ne veltui režisierius Hyun-lok Sohnas filme „Paukščiai“ („The Birds“) atsigręžia į pačią edukacijos sistemą ir didžiulį akademinį spaudimą moksleiviams siekti geriausių įmanomų rezultatų – nuo tokio spaudimo dažnai norisi pakilti kaip paukščiams ir pailsėti skrajojant. Bet daugelis Pietų Korėjos filmų veikėjų net liūdniausiomis akimirkomis nepamiršta juoko, kuris padeda išgyventi ir eiti toliau.