Kinas
„Svajingas nuotykis“ („Das geträumte Abenteuer“, rež. Valeska Grisebach, Vokietija, Prancūzija, Bulgarija, Austrija, 2026) šiek tiek primena dėlionę ar vieną vazų, kurias iš duženų filme renka Svilengrade įsikūrę archeologai. Grisebach žaidžia su žanro konvencijomis – trilerio, vesterno (isterno?) kontūrai išnyra ir vėl pasislepia tarp griuvėsių, filmas keičia savo pavidalą, net ir veikėjus, kol, pasirodžius finaliniams titrams, temos ir personažų istorijos galų gale susijungia į vieną. Kiekvienas laisvas išsirinkti savo mėgstamiausią, bet „Svajingas nuotykis“ drąsiai galėtų būti geriausias šių metų „Lokio, liūto ir šakelės“ filmas.
Skurdi filmo fabula – archeologė Veska (Yana Radeva) grįžta į gimtąjį regioną vykdyti archeologinių kasinėjimų, sutinka du jaunystės laikų pažįstamus, leidžia laiką pasikeitusiame jaunystės mieste – slepia daugiasluoksnį pasakojimą.
Jau filmo pradžioje ima ryškėti socioekonominis daug mačiusio regiono portretas. Šis regionas, be abejonės, pats savaime yra vienas filmo personažų, jis keičiasi ir taip kartu formuoja savo gyventojų likimus. Kiekvienas pasienyje su Turkija esančio Svilengrado (miesto pavadinimas tiesiogiai verčiamas kaip „šilko miestas“), kadaise buvusio šilko gamybos centro, kadras dabar alsuoja skurdu. Restoranai ir viešbučiai stovi apleisti, užmiesčio keliai duobėti ir sunkiai išvažiuojami. Per sieną – kadaise svarbų kelių valstybių prekybos kelią – dabar gabenama tik kontrabanda ir nelegalūs migrantai, mieste dėl įtakos zonos kovoja nusikaltėliai, o oficiali valdžia užmerkusi akis. Archeologiją režisierė įpina neatsitiktinai – laiko sluoksniai atskleidžia ne tik regiono civilizacijos aukštumas, bet ir dekadansą. Nuosmukio naratyvo aidas vis atsikartoja, net ir trumpame, ironiškame pomako Saido (Syuleyman Alilov Letifov) pasakojime apie dėl valstybės „bulgarizacijos“ politikos kelis kartus pakeistą jo vardą.
Veska filme atsiranda kiek vėliau ir iš pirmo žvilgsnio atrodo tik kaip romantinis Saido interesas. Tačiau Grisebach nubraukia dar vieną dulkių sluoksnį, į centrą pastato Veską, ir „Svajingas nuotykis“ virsta istorija apie regiono moteris. Išgyvenusios komunizmo griūtį ir laukinį 10-ąjį dešimtmetį kaip dar vieną šios paribio zonos virsmą, jos, susibūrusios į mažas bendruomenes, yra pasiruošusios atgauti savo balsą. Neprofesionali aktorė (kaip ir ankstesniuose Grisebach filmuose, čia nėra profesionalų) Yana Radeva sukūrė įsimintiną vaidmenį. Veska primena tikrą vesterno veikėją – su raudonu visureigiu vietoj arklio ji keliauja po kadaise pažintas gatves nuo Svilengrado iki Matočinos kaimo, lanko gimines, pažįstamus ir stengiasi nuo regione įsišaknijusio blogio apsaugoti silpnesnius. O Grisebach savo ruožtu saugo savo heroję. Su šypsena ir pavydėtina ramybe Veska įžengia į griežtai patriarchalinį pasaulį, mačistinį, sukurtą, valdomą vyrų ir skirtą vyrams, ir meta jam iššūkį. Sugrįžusi į miestą būdama išsilavinusi, tačiau nepamiršusi savo praeities ir galinti įvertinti ją iš laiko distancijos, ji jau nieko nebebijo. Ir dabar drąsiai apverčia istoriją aukštyn kojomis – vietoj legendų apie turtingus vyrus ir jų dėmesio trokštančias, eilėmis besirikiuojančias moteris atsiranda pasakojimai apie nebaudžiamus išprievartavimus. Taip ji tampa regiono moterų, kurių istorijos, suartinančios, jau pasakojamos nesigėdijant, balsu.
„Svajingo nuotykio“ kadruose nestinga įtampos, ir net jei žodžiai mandagūs, iškalbingi tampa maži gestai – kaip kad į nešvaraus vandens kibirą įmetamas dovanų atvežtas figos vaisius. Tačiau net kai virš personažų galvų kybo pavojaus šešėlis, Grisebach niekur neskuba – „Svajingas nuotykis“ yra lėtas filmas. Režisierė įtraukia į filmo personažų pasaulį, kviečia sekti ne tik jų dabarties pėdsakais, bet ir gilyn į praeitį. Personažai, ypač Veska, iš naujo ieško savo vietos, buvimo prasmės, net ir savo tapatybės gimtajame mieste – kiekvieno filmo personažo istorija neišvengiamai susijusi su regionu. Ir nors dabar čia daug skurdo, smurto ir neteisybės, netrunka įsižiebti viltis – „Svajingame nuotykyje“ ją kursto prie bendruomenės stalų susibūrusios moterys.
