Kinas
Alejandro Gonzálezas Iñárritu niekada nemėgo saugių sprendimų. Režisierius, iš eilės pelnęs du „Oskarus“ už „Žmogų paukštį“(2014) ir „Hju Glaso legendą“ (2015), naujausiame savo filme „Digeris“ („Digger“, JAV, 2026) rizikuoja dar labiau. Tomui Cruise’ui, beveik du dešimtmečius kabančiam ant lėktuvų sparnų ir šokinėjančiam nuo uolų, jis pasiūlo vaidmenį, kai nereikia nieko gelbėti. Priešingai – šįkart pasaulį sunaikina būtent jo personažas. Metų pradžioje šis projektas skambėjo kaip gero kino pažadas: „Oskaro“ laureatas, žvaigždė, nusprendusi vėl būti aktoriumi, klimato katastrofos tema ir įspūdinga tarptautinė trupė. Deja, „Digeris“ nori būti viskuo iš karto: aštria politine satyra, žaismingu metafilmu apie meno prasmę ir apokaliptiniu perspėjimu.
Digeris Rokvelas (Tom Cruise) – naftos imperijos magnatas iš Teksaso, pasipūtęs ir visiškai įsitikinęs savo neklystamumu. Jo rūmuose, prigrūstuose iškamšų ir medžioklės trofėjų, vienintelė „gyva“ būtybė, kuria jis iš tiesų rūpinasi, yra sena balta katė Megė, tačiau jos gyvybė jau seniai palaikoma dirbtinai. Vieną rytą per sprogimą Rokvelo gręžinyje Grenlandijoje atskyla milžiniškas ledkalnis ir pradeda dreifuoti Šiaurės Europos link. Jam pasiekus krantus, žūtų milijonai žmonių. Užuot gelbėjęs pasaulį, Digeris kartu su JAV prezidentu Kompsonu (John Goodman) ir kariniu štabu ima gelbėti savo įvaizdį, o įspėjimus kartojantis kompanijos mokslininkas daktaras Ganešas (Riz Ahmed) tampa vos ne vieninteliu sveiko proto balsu.
Pastarąjį kartą Cruise’ą ne veiksmo filme buvo galima pamatyti „Valkirijoje“ (2008), tad „Digeris“ yra akivaizdus bandymas priminti, kad po kaskadininko kauke vis dar slypi aktorius. Pirmomis filmo minutėmis toks Cruise’o amplua tikrai daro įspūdį: jis užpildo kiekvieną kadrą ir triukšmingai mėgaujasi savo galia. Tačiau netrukus paaiškėja, jog vaidyba turi tik vieną registrą, – tarsi aktorius nepasitikėtų, kad jo personažas gali būti įdomus be nuolatinio riksmo. Kodėl jo personažas atrodo būtent toks, paaiškės vėliau, tačiau tai nebūtinai išgelbės situaciją.
Ta pačia viena gaida vystosi ir visas filmas – prasideda kaip satyra, greitai virsta chaosu, o galiausiai tiesiog balaganu. Krizių štabe prezidentas rėkia, generolas siūlo viską subombarduoti, viceprezidentą pykina, o kiekviena nauja scena sumanyta taip, kad pranoktų ankstesniąją. Farsas vietomis taip perlenktas, kad nustoja būti juokingas. Šį perteklių dar labiau sustiprina vaizdas. Emmanuelio Lubezkio kamera, kaip visada, virtuoziška, tačiau barokiškose sugrūstose dekoracijose akis neturi kur pailsėti. Bėda ta, kad toks tirštumas ilgainiui užgožia pasakojimą: kai viskas vienu metu reikšminga, triukšminga ir ekstravagantiška, niekas nebeatrodo svarbu.
Pažiūrėjus maždaug trečdalį filmo paaiškėja, kodėl viskas taip perdėta. Veiksmas staiga nutrūksta ir supranti, kad visą laiką žiūrėjai spektaklį, statomą praėjus ketvirčiui amžiaus po Grenlandijos katastrofos. Cruise’as vaidina ne tik Digerį, bet ir aktorių Kertisą Marksoną, kuris pats abejoja, ar tinkamai įkūnija savo personažą. Iš pirmo žvilgsnio šis posūkis viską paaiškina: karikatūriški veikėjai, teatrališka vaidyba ir dirbtinės dekoracijos yra sąmoninga priemonė. Šia prasme „Digeris“ primena „Žmogų paukštį“: abiejuose kalbama apie teatrą ir aktoriaus krizę, tačiau Michaelo Keatono herojus turėjo biografiją ir vidinį pasaulį, o Cruise’o Marksonas tėra kontūras.
Iñárritu viename interviu pripažino, kad per devynerius metus, kol truko darbas, realybė vijosi fikciją, tad esą filmas tapo dar aktualesnis. Žiūrint „Digerį“ susidaro priešingas įspūdis – farsas nebedaro įspūdžio būtent todėl, kad realybė jau seniai pralenkė fikciją. Digerio kalba Europos Parlamente, kai jis tvirtina, kad dėl katastrofos kalti visi, turėtų sukrėsti. Tačiau panašią retoriką kasdien girdime iš tikrų politikų ir milijardierių, o jų pasirodymai neretai būna absurdiškesni už bet kokią karikatūrą. Ironiška, kad abejonės, kurias filme išsako Marksonas, ar tokia satyra apskritai turi prasmę, galiausiai tampa ir žiūrovo abejonėmis.
Žiūrėdamas filmą neišvengiamai prisimeni ir Stanley Kubricko garsiąją juostą „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (1964). Vien vyrų krizių štabas, karingas generolas ir bejėgiai politikai „Digeryje“ atrodo kaip tiesioginė citata. Tačiau Kubricko satyra savo metu lenkė realybę: Šaltojo karo branduolinė grėsmė virto absurdu, kuris skambėjo lyg pranašystė. Į „Digerį“ sudėta daugybė talento, pinigų ir ambicijų, tačiau rezultatas primena ne aštrią satyrą, o dirbtinai palaikomą jos imitaciją, panašiai kaip sena Digerio katė Megė, kurios laikas, regis, jau kadai praėjo. Iñárritu siūlo juoktis iš to, ką kasdien matome per žinias. Tik ar dar reikia satyros, jei realybė ją jau suvaidino?
