Apie galimybę pamilti

Naujausią korėjiečių režisieriaus Lee Chang-dongo filmą „Galima meilė“ („Possible Love“), laimėjusį Venecijos kino festivalio Didįjį žiuri prizą, pamačiau IMAX salėje Busano kino festivalyje. Dėl bilieto teko paplušėti, bet buvo verta. Lietuvoje filmas nebus rodomas, nes nuo lapkričio pradžios išleidžiamas „Netflix“ platformoje. Į kitus festivalius iki Berlyno jau neplanuoju vykti, tad man tai buvo vienintelė proga pamatyti mylimo režisieriaus filmą didžiajame ekrane. Truputį nejaukiai nuskambėjo režisieriaus žodžiai per klausimų ir atsakymų vakarą, kad filmas sukurtas kino ekranui, nors ir ne tokiam dideliam kaip IMAX, bet didžiajam. Tad labai gaila, kad „Netflix“ atstovai, netgi dirbdami su tokiais kūrėjais kaip Lee Chang-dongas, iki šiol nekeičia savo strategijos ir blokuoja filmų sklaidą kino teatruose.

Lee Chang-dongas – režisierius, prabylantis, kai tikrai turi ką pasakyti. Jis nekuria dažnai, bet kiekvienas filmas tampa išlauktu susitikimu su kūrėju, kuris atidžiai žvelgia į žmogų, į savo šalį – jos istoriją ir dabartį. „Galima meilė“ atsigręžia dar ir į patį kino kūrimą. Režisierius prisiminė jau prieš dešimtmetį norėjęs sukurti filmą apie darbininkus, atleistus dėl didelės Pietų Korėjos korporacijos restruktūrizavimo, ir brutaliai numalšintą jų ilgą streiką, tačiau anuomet dvejojęs: „Kai leidausi gilyn į jų istoriją, į jų skausmą, aš klausiau savęs, ar turiu teisę apie tai kurti filmą. Ar turiu teisę pasakoti jų istoriją. Kurdamas vaidybinį, o ne dokumentinį filmą, daug svarsčiau apie tai ir savimi abejojau.“

Anuomet visuomenė nestojo palaikyti šių darbininkų. Lee Chang-dongas sakė: „Vyravo izoliacija, ir netgi tarp tų, kurie buvo atleisti kartu, ėmė kilti neapykanta ir nepasitenkinimas vieni kitais, sukuriant kolektyvinę psichologinę traumą. Tai savo akimis matydamas pajutau, kad čia ne tik jų problema, bet ir lūžis, kuris pakeis patį mūsų gyvenimo būdą.“ Režisieriaus manymu, tai rodė, kad visuomenės požiūris į darbą iš esmės keičiasi, gilėja plyšys tarps skirtingų visuomenės sluoksnių. Vis dėlto kūrėjas kartu su scenariste Oh Jung-mi rado būdą, kaip papasakoti šią istoriją, įpindami režisieriaus perspektyvą ir keldami etinius klausimus apie reprezentaciją.

Filme pasakojama apie dvi šeimas – pasiturinčią dokumentinio kino režisierę Jedži (Cho Yeo-jeong) ir jos verslininką vyrą Sangvo (Zo In-sung) bei darbą praradusį, per streiką stipriai nukentėjusį vyrą Hosaką (Sul Kyung-gu) ir jo žmoną Miok (Jeon Do-yeon). Būtent pastaroji apie savo šeimos gyvenimą pasakoja prieš kamerą. Apskritai didžiąją dalį filmo vyrauja moterų perspektyva. Režisierė ieško, kaip prieiti prie savo filmo veikėjo Hosako ir jo istorijos, bet vyras yra uždaras ir patirta trauma neleidžia jam prabilti. O jo žmona džiaugiasi dėmesiu, noru būti išgirsta. Netrukus Jedži ir Miok ima vadinti viena kitą draugėmis, pereina prie neformalaus bendravimo, kuris, žinant korėjiečių visuomenę, ne taip greitai pasiekiamas, juolab kad moterys priklauso skirtingiems socialiniams sluoksniams.

Šis filmas remiasi tikra istorija. Chang-dongas bendravo su panašių išgyvenimų patyrusiais žmonėmis, pats kaip filmo veikėja Jedži dokumentavo pokalbius. Jam buvo svarbu išlikti teisingam šiems žmonėms, tad sako svarstęs ir apie savo jausmus bei perspektyvą: „Norint papasakoti tokią istoriją reikalingi jausmai, kuriuos turbūt būtų galima pavadinti meile. Bet aš juk nesu toks kaip jie. Tad ar įmanoma tokiu atveju jausti autentišką meilę? Tai klausimas, kuris labai svarbus šiame filme.“ Dėl to „Galimoje meilėje“ atsiranda skirtingos perspektyvos, dėmesys sutelkiamas ir į patį stebėjimą, pasakojimą.

Chang-dongo teigimu, „tai filmas apie žmogaus perspektyvą į kažką. Viena vertus, matome dokumentinio kino režisierės perspektyvą, bet taip pat ir pačios kameros. Skirtingos perspektyvos susipina žvelgiant į atleistų darbuotojų skausmą ir jų šeimas. Šiame filme labai svarbu suprasti, kas ką stebi. Filmas prasideda vaiko perspektyva į savo tėvus, o pabaigoje atsiranda ir stebėjimo kamerų. Norisi, kad žiūrovai taip pat suprastų savo perspektyvą.“

Reikia paminėti, kad filmas skiriamas Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogo“ atminimui. Scenarijaus bendraautorė Oh Jung-mi, atsakydama į žiūrovo klausimą, kodėl turtingosios šeimos auksaspalvis retriveris yra vardu Mėlynas, sakė, kad būtent taip vadinasi jos mėgstamiausias Kieślowskio filmas. Ši detalė, žinoma, tik nedidelis linktelėjimas. Galvojant apie filmo temas, tam tikras situacijas, bet labiausiai apie kūrėjų etinę laikyseną – dialogas su vienu svarbiausių lenkų režisierių akivaizdus. Būtent tokie tarpkultūriniai susitikimai ir kūrėjų pokalbiai kine man labai patinka: ne situacijų atkartojimas, veikėjų atkūrimas, bet kūryba mąstant drauge su tau artimais balsais, net jei šie iš kito pasaulio krašto. Vienas svarbių leitmotyvų, siejančių „Galimą meilę“ ir Kieślowskio kiną, – paties dokumentavimo ar fiksavimo apmąstymas: kokie tikslai motyvuoja filmuoti vieną ar kitą gyvenimą, kada paspausti „įrašyti“, o kada sustabdyti filmavimą? Kokios priemonės moraliai priimtinos siekiant priartėti prie savo pasirinkto herojaus (-ės)? Visus šiuos klausimus Chang-dongas užduoda filmo veikėjai režisierei ir pačiam sau. Tiesą sakant, ne vienas Busano kino festivalyje matytas korėjietiškas filmas svarsto fiksavimo, dokumentavimo, žurnalistikos moralės ribas, bet apie juos kitame tekste.

Chang-dongas prideda ir dar vieną aspektą, kuris dar nebuvo aktualus Kieślowskiui, analizavusiam žmogaus ir kameros žvilgsnį į kitą žmogų, – tai stebėjimo kameros. Filme „Galima meilė“ kelios sudėtingos situacijos fiksuojamos būtent jomis. Tas, kuris pamato, kas fiksuojama, nebūtinai turi pasirinkimą. Tarsi be intencijos tampi stebėtoju – nes galbūt tavo darbas prižiūrėti vilą, kurioje įtaisytos kameros, o galbūt esi vaikas, netyčia užbėgęs į kambarėlį, kuriame ekranais bandoma apsaugoti privačią valdą. Pietų Korėjoje visur pilna saugos kamerų ir pranešimų, kad esi stebimas. Režisierius tarsi sugretina žmogaus nukreiptos kameros ir visuomenės priežiūros struktūrų nukreiptą stebėjimo kameros žvilgsnį. Pirmasis dar tikrai turi galimybę pamilti, o antrasis niekada lemiamu momentu nepaspaus „stop“.

Kita vertus, būtent tokios kameros gali užtikrinti saugumą. Tik ar šis gali būti garantuotas, kai nusikalstamą veiksmą atlieka teisėsaugos sargai – policininkai?

Pietų Korėjoje visuomenė išmokusi paklusti taisyklėms. Lipant ir išlipant iš traukinių, laukiant prie liftų visi susirikiuoja į gražiausias eiles. Bet kai šalyje tvyro ekonominė nelygybė ir žmonės praranda darbą dėl restruktūrizacijos, kuri kaip „Galimos meilės“ istorijoje galų gale atveda prie sėkmingesnio pardavimo užsienio kompanijai, ryžtamasi netylėti. Rizika išeiti į gatvę, įsirengti protesto postą prie įmonės – didelė. Chang-dongas streiką atkuria per veikėjų atsiminimus, kuriais šie dalinasi su režisiere. Iš pradžių iš moters perspektyvos, kai jos pasakoja apie bendrystės jausmą, prie streiko prisijungus ir tiems, kurie nebuvo atleisti. Miok filme sako, kad jausmas buvo lyg dalyvaujant iškyloje: vaikai žaidė, žmonės gamino maistą vieni kitiems, kol galų gale buvo pasitelktos policijos pajėgos protestuotojams išvaikyti. Tačiau esminio atsiminimo filme teks palaukti. Režisierius kruopščiai ir atsargiai ruošia savo veikėją Hosaką atviram pokalbiui, pabrėždamas, kad tiems, kurie patyrė smurtą, kalbėti labai sunku. Priimti psichologinę pagalbą – taip pat. Bet žodžiai, kuriuos pasakys pagaliau prabilęs vyras, bus labai svarbūs ir taiklūs, užčiuopiantys didžiausią žmogaus nusivylimą ne tik struktūromis, bet ir šalia esančiu žmogumi.

Meilės tema plėtojama ne tik per dviejų moterų draugystės galimybę ir per abiejų moterų simpatijas viena kitos vyrui. Kūrėjų akiratyje taip pat atsiduria meilė poroje. Pirmasis moterų pokalbis sukasi apie tai, kaip jos sutiko savo vyrus. Įvairiose nedidelėse scenose galime stebėti, kaip poros reiškia arba ne savo jausmus, kaip bendrauja. Miok stebisi, kad Jedži kreipiasi į vyrą tiesiog vardu. Skirtingi santykiai ir jų išraiška filme taip vaizduojama ne tik dėl padėties skirtumų, bet ir dėl skirtingų kultūrinių papročių. Darbininkų šeima įsišaknijusi savo šalyje, įprastame korėjiečių visuomenės gyvenime, o režisierė savo korėjietį vyrą sutiko JAV ir ten kurį laiką gyveno. Vakarietiškas mentalitetas, regis, padarė nemenką įtaką jų tarpusavio bendravimui. Chang-dongas nesiima vertinti ar deklaruoti savo pozicijos, jam įdomiau pažinti ir suprasti žmones. Šie skirtingų patirčių pilni gyvenimai susiduria ir, matyt, turi ko vieni iš kitų pasimokyti.

Sugrįžtant prie režisieriaus minties apie didįjį ekraną, šįkart justi, kad vyrauja stambūs arba vidutiniai planai, kurie leidžia filmą lengviau pritaikyti namų kino platformoms. Viena vertus, režisierius meistriškai kuria mizanscenas. Scenos paplūdimyje ar vandenyje giliai įsirėžia į atmintį ne tik dėl emocinio krūvio, bet ir dėl vizualinių sprendimų – kameros rakursų, montažo. Kita vertus, didžioji dalis šio scenarijaus remiasi į veikėjų pokalbius ir situacijas – aktoriai ir jų emocijos neša pagrindinį krūvį, tad stambūs ir vidutiniai planai atrodo tinkamesni filmo sumanymui įgyvendinti. Be to, daug kadrų yra kuriamo dokumentinio filmo interviu – žiūrimi būtent per Jedži objektyvą, filmuojantį, kaip įprasta vadinti dokumentiniame kine, „kalbančias galvas“.

Vien pastanga susitikti ir pamilti gali būti keičianti patirtis. Tą, regis, ir liudija „Galima meilė“. Net jei nepavyksta sukurti ilgalaikių santykių dėl per didelių atotrūkių, į savo artimą gali pradėti žiūrėti kitaip, su didesne meile. Chang-dongas nėra naivus ir neišrašo lengvo recepto Pietų Korėjoje tvyrančiai ekonominei atskirčiai mažinti, nesuteikia apgaulingos vilties, kad visi esame vienodi ir galime atostogauti drauge. Su „Galima meile“ jis veikiau atgręžia veidrodį, kuriame daugelis korėjiečių galės išvysti save ir galbūt permąstyti savas intencijas ar užsidarymą. Viltingiausia atrodo vaiko, kuris nuoširdžiai džiaugiasi gėlių laistymu su vilos prižiūrėtoju, perspektyva – jų atsisveikinimo nuoširdumas nekelia abejonės, tad galimybė pamilti, regis, siejasi su nesuinteresuotu laiku, praleistu drauge.