Kinas
2006-ųjų lapkritį Teksaso miestelyje policija atvyko suimti apygardos prokuroro Louiso Conradto, įtariamo internete susirašinėjus su nepilnamečiu. Prie jo namų laukė ne tik pareigūnai, bet ir NBC filmavimo grupė. Conradtas nusišovė. Epizodas vis tiek pasirodė eteryje. Lance’o Oppenheimo „Didysis eteris“ („Primetime“, JAV) grąžina į 2000-ųjų vidurį, kai NBC laida „To Catch a Predator“ („Pagauti plėšrūną“) prieš kameras viliodavo vyrus, ketinusius susitikti su nepilnamečiais, o jos vedėjas Chrisas Hansenas (Robert Pattinson) juos demaskuodavo milijonų žiūrovų akivaizdoje. Viešas pažeminimas tapo bausme, kartais skaudesne už nuosprendį, kurio dalis demaskuotųjų taip ir nesulaukdavo. Iki šiol dokumentinius filmus kūręs Oppenheimas savo vaidybiniame debiute į šią istoriją žvelgia iš užkulisių. Greitai paaiškėja, kad jį domina ne pati laida, o žmonės, kurie ją kūrė, ir kaina, kurią jie buvo pasiruošę sumokėti už reitingus. Tiksliau – leisti sumokėti kitiems.
Pirmasis iš jų – pats Hansenas: vedėjo persona atskleidžiama per elgesį, dialogus ir, svarbiausia, įvaizdį, kurį jis kruopščiai puoselėja tiek transliuojant laidą, tiek už jos ribų. Tai savimyla, kuris karjerą kuria lipdamas per kitų galvas ir kiekvieną pokalbį paverčia savo paties prisistatymu. Tačiau labiausiai trikdo ne jo ambicijos, o abejingumas tam, ką jis viešina. Demaskuojami vyrai, jų nusikaltimai ir potencialios aukos jam tėra medžiaga, o teisingumas – patogus asmeninių interesų fonas. Iš svetimos gėdos Hansenas susikuria prekės ženklą. Pattinsonas šį personažą vaidina nekurdamas jokios gelmės iliuzijos, ir tai atrodo sąmoningas pasirinkimas: Hansenas yra lygiai toks, kokį jį mato kamera. Jo kaukė nieko neslepia – už jos tiesiog nieko nėra.
Tačiau Hansenas ne išimtis. Užkulisiuose plėšrūs visi, nuo pragmatiškos prodiuserės (Merritt Wever) iki viso kolektyvo. Tai informacijos rykliai, kuriems žinojimas, kaip kadaise numatė Lyotard’as, yra ne vertybė, o valiuta: ją galima kaupti, iškeisti ar tinkamu metu paleisti į apyvartą. Kiekvienas ką nors žino apie kitą ir tik laukia, kada pasikeis jėgų pusiausvyra. Tokia aplinka primena socialinį darvinizmą šlykščiausia jo forma.
Šią kovą Oppenheimas rodo be užuolankų, lygiai taip pat atvirai, kaip ją kovoja patys personažai. Motyvai ir santykiai išdėstomi jau per pirmąsias minutes, o vėliau tik patvirtinami. Toks tiesmukumas erzina, nes viskas per daug nuspėjama. Kita vertus, jį galima traktuoti kaip diagnozę, juk asmenys, sukūrę nuolatinio stebėjimo mašiną, patys gyvena pagal jos taisykles. Riba tarp vaidmens ir asmenybės jau seniai išnykusi, ir jokio „tikrojo“ veido, kurį reikėtų atskleisti, nebėra. Bėda ta, kad apie tai kine jau pasakota, ir aštriau, pavyzdžiui, Sidney Lumeto „Tinkle“ („Network“,1976) ar Dano Gilroy’aus filme „Naujienų medžiotojas“ („Nightcrawler“, 2014).
Daugiausia klausimų kelia filmo pabaiga, kai pagrindiniai veikėjai staiga įgauna herojų bruožų. Po viso to, ką matėme, toks posūkis atrodo kaip dar vienas įvaizdis. Iki pat atomazgos filmas neįtikina, kad šiems žmonėms rūpi kas nors daugiau nei jie patys, todėl jų kilnumas skamba kaip eilinis pasirodymas prieš kamerą. Tai galėtų būti karti ironija: televizijos išauginta visuomenė herojumi pripažįsta tą, kuris ekrane atrodo įtikinamiausiai. Tačiau filmas šios ironijos neišryškina, tad lieka neaišku, ar Oppenheimas sąmoningai rodo, kaip „gaminami“ herojai, ar tiesiog nesugebėjo įtikinamai perteikti personažų.
Vis dėlto „Didysis eteris“ konstatuoja karčią realybę: eterio galia priklauso ne tik tiems, kurie stovi prieš kamerą ar už jos, – ją kiekvieną vakarą patvirtina milijonai žiūrovų, svetimą pažeminimą pasirenkančių kaip pramogą. Šiandien Hanseno nebereikia. Jo formatą perėmė internetiniai „medžiotojai“, o kiekvienas telefonas tapo kamera, kiekvienas vartotojas – savo paties laidos vedėju ir teisėju. Deja, bandydamas demaskuoti tuščią žiniasklaidos spektaklį Oppenheimas sukuria jo kopiją: tiesmuką, nuspėjamą ir patogiai vartojamą. Režisierius taip ir neapsisprendžia dėl savo personažų, bet vieną dalyką užfiksuoja tiksliai: šiame pasaulyje herojų nėra, yra tik reitingai. O reitingus, žinia, kuriame mes.
