Kinas
Džeimsas Belmontas (Brad Pitt) ir aviganis Odinas – jau antroji vyro lakūno ir jo ištikimo šuns pora kino teatrų ekranuose šį rudenį. Kaip ir „Šuns žvaigždyno“ Higas, Džeimsas kovoja su praeities traumomis, o su šunimi, kuris kartu yra ir vienintelis tikras draugas, jį sieja glaudus ryšys. Tačiau tuo šių filmų panašumai ir baigiasi. „Žvėries širdis“ („Heart of the Beast“, rež. David Ayer, JAV, Naujoji Zelandija, Kanada, 2026) – išlikimo ne postapokaliptiniame pasaulyje, o laukinėje Aliaskos gamtoje drama.
Džeimsas yra kariuomenės specialiųjų pajėgų veteranas. Išėjęs į užtarnautą poilsį jis leidžia laiką su savo buvusiu tarnybiniu šunimi. „Žvėries širdis“ prasideda nuo idiliškų vaizdų: mažu lėktuvėliu atskridęs į Aliaską Džeimsas įsirengia stovyklą, stebi vietinę fauną, žaidžia su šunimi ir tiesiog mėgaujasi ramybe gamtos prieglobstyje. Kaip ir pridera tokio filmo siužetui, visa, kas gera, žinoma, baigiasi – lėktuvas sudūžta, ir Džeimsas su Odinu atsiduria toli nuo civilizacijos. Dabar jiems drauge reikės rasti kelią namo, o kelionės metu jie vienas kitą gelbės ne tik fiziškai.
„Žvėries širdyje“ yra gražių dalykų. Filme nėra antagonistų ar intrigų, tik įspūdinga gamta (Aliaska sukurta Naujojoje Zelandijoje), mažai dialogų ir, svarbiausia, vyras ir jo šuo. Džeimsas myli Odiną – šis, jo žodžiais, yra geriausias dalykas, įvykęs jo gyvenime. Režisierius neskubėdamas leidžia šiai draugystei, ypatingam jų tarpusavio ryšiui skleistis prieš kamerą. Pitto vaidmuo kūniškas, apie vienišių Džeimsą daugiausia sužinome iš jo randų, to, kaip jis kenčia skausmą, eina, klausosi, sprendžia kilusias problemas, kaip glosto savo šunį ir juo rūpinasi. Džeimsą sunku pavadinti pilnakrauju personažu, nors filmo kūrėjams atrodo, kad karo traumos ir meilės šuniui pakanka. Tačiau Pittas puikus tiek, kiek jam tai leidžia scenarijus. Vis dėlto sunku nuspręsti, kas didesnė filmo žvaigždė – Pittas ar keturi Odino vaidmenį atlikę vokiečių aviganiai.
„Žvėries širdis“ dedikuotas kare naudojamiems šunims. Tiems, kurie tik dėl žmonių gerovės buvo įtraukti į jų konfliktus ir juose jei ne žuvo, tai patyrė ne tik fizinių, bet ir psichologinių traumų. Todėl ne tik Džeimsas, bet ir Odinas filme kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo, o Džeimso elgesys rodo jaučiamą kaltę dėl likimo, kuriam jis pasmerkė savo draugą. Vis dėlto ši mintis taip ir lieka neišplėtota, o gražią idėją sugriauna pabaigoje pasirodantis tekstas, šlovinantis JAV karo veiksmuose dalyvavusius ir daug gyvybių išgelbėjusius šunis. Tokia neskoninga politinė dviprasmybė primena apie vieną šiuolaikinės Amerikos (kino) ligų, kai, siekiant pateisinti karines ambicijas, herojaus medalis užkabinamas net ir pačioms tikriausioms karo mašinos aukoms.
Didžiausia problema slypi Camerono Alexanderio scenarijuje, o jam nepadeda ir vėliau prie projekto prisijungusio Davido Ayerio režisūra. Banalią fabulą skandina nuspėjamas siužetas – viskas bus sunkiau, nei atrodė žiūrint į žemėlapį, pagrindinis personažas turės kovoti su laukiniais žvėrimis, jis skęs, kris ir ne kartą sunkiai susižeis.
Ayeris nepasitiki nei savo personažais, nei žiūrovu. Džeimso kūnas papuoštas randais, taip pat ir Odino, kuris turi dar ir kojos protezą, ir titaninius dantis. Vakare gerdamas belgišką alų (tai ne vienintelė filme esanti reklama), Džeimsas siunčia tostą „vaikinams“ pamodamas į žvaigždėtą dangų. Viso to turėtų užtekti, kad žiūrovas suprastų jų istoriją. Tačiau vientisą pasakojimą vis pertraukia sepijos spalvos prisiminimai iš karo zonos, antrą kartą pasakojant lygiai tą patį – kaip šie randai atsirado ant jų kūnų ir kas nutiko minimiems „vaikinams“. Kelis kartus pakartota ir mintis, kad Odino, o gal kartu ir paties Džeimso, širdis, nepaisant patirto siaubo, išliko atvira ir mylinti (iš čia ir filmo pavadinimas).
Dramatiška muzika neretai ne papildo, bet užgožia įtemptas filmo scenas. Negelbėja ir banalus simbolizmas: filmo pradžioje sutiktas Vatkinsas (J.K. Simmons) išplaukia į rūką valtele su kaukole, Džeimso skendimas primena krikštą, o prastos kompiuterinės grafikos randuotas lokys, pažvelgęs į tokio pat randuoto Odino akis, patiria bendrystės akimirką ir atsitraukia.
„Žvėries širdies“ režisierius su scenarijaus autoriumi, regis, turėjo ambicijų sukurti daugiau nei dar vieną filmą apie išlikimą gamtoje. Gyvūno ir žmogaus bendrystė graži, temos apie gyvūno psichologiją, žmogaus jam daromą skriaudą svarbios, tačiau visa tai pradingsta tarp politinio patoso, sentimentalių banalybių ir atviro kičo. Lieka dar viena ašarų spaudyklė, kuri jei ir nebus pamiršta, tai tik dėl šuns.
