Spaudimas

Apie 1944 m. įvykusį ir Antrojo pasaulinio karo eigą pakeitusį Sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje, dar žinomą kaip D diena, sukurtas ne vienas filmas: nuo vienu geriausių karo filmų kino istorijoje laikomo „Gelbstint eilinį Rajaną“ (1998) iki šnipų trilerio „Adatos skylutė“ (1981) ar alternatyviosios istorijos siaubo filmo „Operacija „Overlord“ (2018). Režisierius Anthony Maras siūlo dar vieną žvilgsnį į didžiausią karinę operaciją istorijoje – kamerinę dramą „D diena. Prieš audrą“ („Pressure“, D. Britanija, Prancūzija, JAV, 2026).

Filmo pradžioje gražius dangumi plaukiančius debesis greitai pakeičia kruvini vandenys. Taip žiūrovas trumpai supažindinamas su amerikiečių karių mokymų „Tigras“ nesėkme ir kartu tvyrančia įtempta atmosfera – sprendžiamas pasaulio likimas, antra tokia klaida bus nedovanotina. Netrukus persikeliama į Pietų Angliją, karine būstine virtusį Sautviko dvarą, kurio kambariuose ir bus planuojamos D dienos operacijos baigiamosios detalės.

Filmo „D diena. Prieš audrą“ pasakojimo centre atsiduria ne užgrūdinti karo strategai, o meteorologai. Jų tikslas – per ateinančias 72 valandas pateikti numatytos operacijos dienos orų prognozę. Ši užduotis sudėtinga būtų net šiais laikais, o ką kalbėti apie praėjusį amžių.

Prognozės našta krinta ant anglų meteorologo Džeimso Stago (Andrew Scott) pečių. Tarp keturių sienų jis ima ruoštis vienišam karui – karui dėl tiesos, teisės vertinti faktus, juos interpretuoti ir pateikti savo išvadas. Originalus filmo pavadinimas reiškia ir oro slėgį (šis svarbus ir filmo orams), ir spaudimą, nusakantį sąlygas, kuriomis dirba pagrindinis filmo personažas. Stagas – mokslo žmogus, rimtas, ne pats socialiausias, tačiau patikimas ir atsidavęs savo užduočiai. Situacijoje, kai iš vienos pusės spaudžia karininkų lūkesčiai, iš kitos mintis, kad gali tapti atsakingas už begalės jaunų vyrų mirtį, atsiskleidžia Stago vidinė drama apie kovą su savo ego, baimių įveikimą, mokėjimą brėžti ribas. Tik išlaikydamas šaltą protą jis gali išlikti savo srities profesionalu ir, nepaisydamas juntamo spaudimo, matyti faktus, o ne iliuzijas.

Nepaisant žinomų pavardžių, „D dieną“ galima pavadinti vieno aktoriaus filmu. Pasižyminčiam sausu humoru, uždaram Stago personažui Scottas sukuria subtilų, bet turtingą vidinį pasaulį. Nereikia garsių deklaracijų, jog būtų aišku, kad personažas puikiai supranta savo priimamų sprendimų svorį ir kad, nepaisant po ramiu paviršiumi vykstančios tragedijos, pareigą tenka iškelti aukščiau asmeniniame gyvenime vykstančių dramų.

Visi puikiai žino istoriją – kuo baigiasi išsilaipinimas Normandijoje. Vis dėlto, režisierius Maras filme geba kurti intriguojantį pasakojimą. Justi nesibaigiantis laukimas kariams įsikūrus improvizuotoje stovyklavietėje pastatytose brezentinėse palapinėse. Įtampa uždaruose kambariuose į orą kylant meteorolginiams balionams ir nenutylant skambučiams su pranešimais apie orų sąlygas. Ir palengvėjimas (ne be Scotto pagalbos) lemiamoje scenoje prasidėjus lietui.

„D dienos“ scenarijus parašytas pagal Davido Haigo pjesę, kurios ištakos juntamos ne tik kamerinėje filmo aplinkoje. Pasakojimą į priekį veda ir įtampą kuria personažų konfliktai – ir vidiniai, ir išoriniai. Nors Stago vidinis konfliktas įtikina, jo išorinis priešas, bravūriškas amerikiečių meteorologas Irvingas Krikas (Chris Messina), savo orų prognozes nustatantis kitais metodais, nėra lygiavertis personažas ir labiau primena labai paviršutinišką antipodą tam, kad Stagas neliktų kovoti vien su savimi. Šiuo atžvilgiu Dvaitas Eizenhaueris (Brendan Fraser) kiek labiau pasisekęs. Vienoje scenų pakumpęs Fraserio Eizenhaueris staiga išsitiesia ir užpildo visą kambarį savo buvimu. Jis vis dar yra autoritetas ir viliasi šią poziciją išlaikyti, tačiau uždarose erdvėse atsiskleidžia jo abejonės savimi, kaip ir mokymų „Tigras“ palikta stigma, apsunkinanti dar tik netrukus laukiančių sprendimų priėmimą. Vienintelė filmo moteris (be vos keliose scenose pasirodančios Stago žmonos), Eizenhauerio sekretorė ir leitenantė Kei Somersbi (Kerry Condon), deja, nors ir nemažai matoma, pradingsta. Vyriškų ego kovoje jai paliekamas tik paviršutiniškas globėjiškos taikdarės vaidmuo.

Finalines filmo scenas sunku būtų pavadinti sėkmingomis. Iš intymios erdvės staiga persikeliama į karo lauką – išsilaipinimo Normandijoje pradžią. Prasideda veiksmas, sunkiai derantis prie bendros filmo atmosferos (o ir Maras vis dėlto ne Spielbergas) ir nieko neduodantis dramaturgiškai – Stago istorija jau papasakota, o D dienos sėkmė (taip pat ir dėl oro) visiems ir taip žinoma.

Matyti „D dienos“ paraleles su šių dienų pasauliu nėra sunku, ir turbūt tai yra priežastis, kodėl filmas veikia. Karo prigimtis tikriausiai niekada nepasikeis – krūvelė vyrų žemėlapių ir strateginių planų pilnuose kabinetuose ir toliau spręs svetimus likimus. Banalu, bet pasauliui kaip niekada reikia tokių, kurie nepasiduotų spaudimui. Net jeigu jie – nuobodieji meteorologai.