Kinas
Artėjant „Praktinės magijos 2“ („Practical Magic 2“, rež. Susanne Bier, JAV, 2026) pabaigai, jaukaus, liūdnoko pokalbio angliškame bare metu nuskamba frazė, kiek netikėtai apeliuojanti į fiziko Davido Bohmo holojudėjimo koncepciją. Perfrazuojant jos mintis tokia: jeigu viskas vyksta ir dabar, ir visu metu, mums laikantis už rankų dabar, rankomis mes laikomės ir po šimto metų. Besikalbantys žmonės susikimba už rankų, ir turėtume suprasti, kad kartu jie ir bus šimtą metų, nesvarbu, jog filme kartu lig šiol turėjo geras keturias ar penkias scenas. Jausmo pakanka.
Šiame mažame epizode telpa „Praktinės magijos 2“ potencialas, grožis ir paradoksai. Viena vertus, filmas yra jausmingas ir to visai nesigėdija. Kita vertus, jis daug prašo ir iš savo žiūrovo – atleisti ir numoti ranka į neišgrynintus siužeto vingius, keistokus sprendimus ir labai rimtą požiūrį į save. Spėju, kad nostalgiją jaučiantys žiūrovai šiuos prašymus patenkins. Naujai atradę šį pasaulį klausimų turės kiek daugiau.
Pirmoji „Praktinės magijos“ (rež. Griffin Dunne, 1998) dalis pasirodė prieš beveik trisdešimt metų ir iškart suerzino kritikus žanrų asambliažu – komedija, siaubas, fantazija ir romantika viename. Laikui bėgant filmas tapo kultine klasika, o jo žinutė apie seserystę ir moterų bendrystę – kartu ir gana aiškiai užkoduota smurto artimoje aplinkoje potekstė – teberezonuoja.
Tęsinys, sukurtas pagal Alice Hoffman romaną „Magijos knyga“ (2021), siužetą tęsia ten, kur jis ir nutrūko. Ovenų giminės moterys, seserys Selė (Sandra Bullock) ir Džilian (Nicole Kidman), yra prakeiktos savo pramotės: kiekvienas jas pamilęs vyras mirs. 1998-aisiais atsisveikinome manydami, kad prakeiksmas pagaliau nugalėtas, o Selė rado laimingą pabaigą su žavingu detektyvu. Pirmosiomis naujojo filmo minutėmis detektyvas vis dėlto palaidojamas, o Selė, dabar dirbanti bibliotekininke ir tarsi gyva pasilaidojusi tarp knygų, prisiekia nuo dukterų slėpti jų pačių prigimtį. Užaugusios Antonija (Maisie Williams) ir Kaili (Joey King) grįžta namo švęsti tetos Džet (Dianne Wiest) gimtadienio. Kaili turi vaikiną, apie prakeiksmą nieko nežinantį ir akivaizdžiai įsimylėjusį. Būtent tuomet Džet randa paslaptingą varno knygą, žadančią prakeiksmą panaikinti, ir ši nuveda abi giminės kartas iki pat jos ištakų bei supažindina su profesoriumi Ijanu (Lee Pace), pirmuoju serijos vyru burtininku, akivaizdžiai tapsiančiu romantiniu protagonistu.
Galima teigti, kad 1998 m. filmas veikia lengvo trešo teritorijoje: ryškios spalvos, televizijos serialus primenantis montažas, visiškai nerimtas požiūris į save, laisvai rikiuojami istoriniai faktai. Būtent todėl jis ir išlieka toks mėgstamas: fantastikos kontekste kalbėti apie smurtą artimoje aplinkoje ir persekiojimo grėsmę įkūnyti magija buvo gana nauja – vien ko verta katarsiška moterų „paleidimo“ ritualo scena. O „Praktinė magija 2“ seka pastarųjų metų Holivudo įpročiu ieškoti pirminio trigerio ir randa jį smurto, prievartos bei iš kartos į kartą keliaujančios traumos sintezėje. Tai, kas turėtų veikti kaip kulminacija – Selės dvikova su blogiuku (intrigos neišduosiu), – atrodo lyg ištrauka iš visai kito filmo: iš rankų sklindančios magijos bangos, oru skriejantys personažai, „Hario Poterio“ pasaulio fizika. Užkeikimo-traumos sprendiniuose kirtis krenta ant vaikų – ir čia matyti antroji problema: mitologijos palaikymui ir, spėju, ateities franšizės filmams dukterys yra būtinos, o scenarijui jos, kaip daugiabriaunės veikėjos, vis dėlto nereikalingos. Williams ir King stengiasi ekraną užpildyti jaunatvišku entuziazmu, bet vaidinti paveldėto prakeiksmo svorio joms taip ir neleidžiama.
Stipriausias šio, kaip ir pirmojo, filmo aspektas – chemija tarp Kidman ir Bullock. Kidman primena mums, kad gali būti ir komikė, o Bullock ją atsveria rimtumu bei atsidavimu. Kitiems aktoriams, deja, daug veiksmo netenka – gaila matyti Stockard Channing tiesiog besisukančią aplink lovą ligoninėje.
Grįžtu prie scenos bare. Ji veikia todėl, kad įnirtingai neieškoma daugybės sluoksnių – tiesiog prašoma patikėti, jog susikibusios rankos laikosi ir po šimto metų. Atnaujinta prakeiksmo mitologija neatlaiko todėl, kad elgiamasi priešingai: narpliojamos sudėtingos peripetijos ir bandoma įtikinti žiūrovus, kurie jau yra įtikėję. Jausmo iš tiesų pakanka. Aiškinimo nereikia.
