Kinas
Visi tarsi intuityviai jaučiame, kad nuo 2022 m. vasario 24 d. kažkas turėjo fundamentaliai pasikeisti ne tik pasaulio tvarkoje, bet ir mūsų kasdienybėje – bet kas ir kaip? Jau praėjo gana nemažai laiko ir apslūgus patriotinio kičo bangai net keli filmai pastaruoju metu pasitelkia karą Ukrainoje kaip foną ar siužetinį veiksnį istorijose apie milenialsų ennui. Metų pradžioje matėme Gabrielės Urbonaitės „Renovaciją“ – joje ukrainietis personažas funkcionavo kaip tam tikra autentiškesnės tikrovės užuomina, o dabar po sandansų mus pasiekė ir Andriaus Blaževičiaus „Skyrybos karo metu“.
Skyrybos vyksta tarp Marijos (Žygimantė Elena Jakštaitė) ir Vyto (Marius Repšys) – patogiai gyvenančių Vilniaus kūrybininkų, atsidūrusių amžiaus vidurio krizės zonoje. Vytas, vidutiniškai žymus kino režisierius, bando rašyti naują scenarijų ir kovoja su kūrybiniu bloku, tad didžiąją laiko dalį tvarko namus ir rūpinasi dukra (Amelija Adomaitytė). Marija daro sėkmingą ir pelningą karjerą, išlaiko ištaigingus jųdviejų namus ir nebemyli Vyto. Kai jam pasako, kad nori skirtis, Vytas pirmiausia paklausia, ar yra kas nors kitas. Ne, trumpai atšauna Marija, ir nors tai nėra visiškai tiesa, tikroji priežastis – ji tiesiog nesijaučia laiminga: „Gyvenimas turėjo būti įdomus, o tapo kažkokia nesąmone: viskas per tvarkinga, viskas taip nyku.“ Svarbiausia – jai nebeįdomus pats Vytas, iš sėkmingo režisieriaus virtęs „kažkokia namų šeimininke, kurią aš turiu išlaikyti ir mokėti dienpinigius“.
„Skyrybos karo metu“ pristatomos kaip meilės drama, tačiau ši scena yra bene vienintelė, kur jausmai prasiveržia kiek dramatiškesne forma. Blaževičius pasakoja istoriją itin santūriai, jo personažai – šiaurietiški puritonai, nemokantys efektingai ar bent sklandžiai deklaruoti savo jausmų, linkę juos tyliai gniaužti. O kai jausmai vis dėlto prasiveržia, tai vyksta ne dramos banga, o trumpais komiškais pliūpsniais – pavyzdžiui, kai Vytas, išgirdęs, kad santuokoje Marija jaučiasi smaugiama, ima išties ją smaugti, bet jau po kelių akimirkų atsiprašinėja. Apskritai Vytas, nors yra scenaristas ir režisierius, – ne itin iškalbingas, labiau primenantis visus kitus Mariaus Repšio vaidinamus personažus, jautrius „geziukus“, tik čia su hipsteriškais akiniais.
Po šaltu paviršiumi kunkuliuojančios dramos Blaževičius nebando perteikti ir stiliumi – jo mizanscenos tokios pat santūrios ir šaltos, ištisos scenos dažnai nufilmuotos ilgais statiškais planais, o kamera išlaiko atstumą nuo personažų, kurie beveik niekada nerodomi stambiu planu. Blaževičiaus stilius – nuoseklus ir santūrus, tik meilės ar dramos jis neperteikia.
Bet „Skyrybos karo metu“ ir nėra filmas apie jausmus. Kitą dieną po to, kai Marija paprašo Vyto skyrybų, prasideda karas (plataus masto) Ukrainoje ir filmo dėmesys susitelkia į lietuvių patirtis tą baisų 2022-ųjų pavasarį. Filmas jas fiksuoja taikliai ir sąžiningai: kaip mes, patogiai gyvenantys Vilniaus (na, visų miestų) kūrybininkai, karštligiškai skrolinome naujienas, nuolat kalbėjomės, kada karas ateis pas mus ir ką tada darysime, aukojome „mėlynai-geltonai“, dalyvavom Ukrainos palaikymo akcijose, kai kurie užsirašėme savanoriauti ar netgi priėmėme pabėgėlius į savo namus. Blaževičius nemoralizuoja, tačiau subtiliai užsimena, kad kartais tokie gestai reikalingesni mums patiems nei ukrainiečiams, ir nebijo parodyti situacijų, kada mūsų nuoširdus dosnumas ar principingumas pasiekia ribą, kai ima trukdyti patogiam gyvenimui.
„Skyrybos karo metu“ iškelia nemažai tokių dilemų ir konfliktų, bet dažniausiai palieka jas neišspręstas. Kai kuriais atvejais tai yra filmo stiprybė, sulaikanti jį nuo buko didaktiškumo (jaučiau palengvėjimą kaskart, kai Vyto diskusijos su rusišką televiziją žiūrinčiais tėvais nutrūkdavo nevirtusios LRT forumais), bet kartais sunku negalvoti, kad praleista proga panagrinėti situaciją rimčiau, pasekti jos dramatines ar etines implikacijas. Viena tokių situacijų – Marijos kerštas kolegei (Indrė Patkauskaitė), kuri perima jos pareigas, kai Marija išeina iš darbo dėl įmonės ryšių su Rusija. Ką šios siužetinės linijos baigtis sako apie Mariją kaip žmogų, kaip ji pati vertina ir pateisina savo elgesį – šie, mano galva, jos personažui esminiai klausimai lieka pakibę ore.
Filmas į karą Ukrainoje žiūri tik lietuvių akimis ir toks griežtas perspektyvos apribojimas yra tikslingas Blaževičiaus sprendimas. Jis kritiškai išryškina lengvą Marijos ir Vyto – ir visų mūsų, patogiai gyvenančių Vilniaus kūrybininkų, – narcisizmą, norą į personažus ukrainiečius projektuoti tai, kas rūpi jiems patiems. Vytas bando iš savo santykių su prostitute Olena (Julija Šynkarenko) – šiltų, tačiau bent jos traktuojamų kaip gryna transakcija – gauti šeimyniško artumo, kurio ilgisi paliktas Marijos; žinoma, jis atstumiamas, du kartus. Marija, karo pradžioje pagauta emocijų, laisvą Vyto kambarį savo namuose užleidžia ukrainiečių šeimai; ir vėliau ima pykti, kad jie nėra tokie, kokių tikėjosi: nesupranta angliškai, nesitvarko, visą laiką leidžia užsidarę kambaryje.
Filmo pradžioje Marija skundžiasi, kad jos gyvenimas pernelyg patogus, o gale jaučia apmaudą, kad dėl karo jis tapo ne toks patogus – bet dėl to nei įdomesnis, nei mažiau nykus. Vyto trajektorija priešinga – karo ir skyrybų sukrėtimas jam leidžia išjudinti kūrybinį bloką, sulaukti dėmesio, iš namų šeimininkės vėl tapti režisieriumi, kurį mylėjo Marija, – netgi įsivelti į muštynes (vėlgi, ne dramatiškas, o trumpas ir komiškas).
„Skyrybos karo metu“ – įžvalgus filmas, sąžiningai fiksuojantis (bent jau dalies mūsų) patirtis ir išgyvenimus prasidėjus karui Ukrainoje. Jis realistiškas iki kraštutinumo – net imi svarstyti, ar vardan realizmo neaukojama drama, ar santūri forma netrukdo pasakyti kažką įdomaus apie meilę ir kitus žmonių jausmus. Galų gale jis pateikia itin konservatyvų atsakymą, ką vis dėlto mūsų kasdienybėje pakeitė šis karas. Visiškai nieko – paskatino tik dar labiau įsikibti į šeimą, namus, patogų ir tvarkingą, net jei kiek nykoką, bet pagaliau „vakarietišką“ gyvenimą.
