Nebijanti šokti nuo skardžio

Aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė į kiną tiesiog įsiveržė – ryškiu, įsimintinu Marijos vaidmeniu filme „Bėgikė“ (rež. Andrius Blaževičius, 2021), už kurį pelnė „Sidabrinę gervę“ ir buvo atrinkta į Berlyno kino festivalio programą „European Shooting Star“. Toliau vienas po kito ėjo pagrindiniai vaidmenys filmuose „Johatsu“ (rež. Lina Lūžytė, Nerijus Milerius, 2024), „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė, 2025, „Sidabrinės gervės“ nominacija), o dabar Lietuvos ekranus pasiekė nauja Blaževičiaus ilgametražė vaidybinė juosta „Skyrybos karo metu“, laimėjusi prizą už režisūrą Sandanse, atrinkta nacionaline kandidate į „Oskaro“ nominacijas ir sėkmingai keliaujanti po įvairias pasaulio šalis. Aktorė tiksliai perteikia šiuolaikinės jaunos moters išgyvenimų emocinę partitūrą, suteikia savo herojėms lengvai kiekvienam atpažįstamų savybių. Su Žygimante susitikome pasikalbėti dviejų svarbių premjerų belaukiant – spektaklio „Madam Bovari“ ir filmo „Skyrybos karo metu“.

Į kiną tarsi šokte įšokote. Beveik iš karto – pagrindiniai vaidmenys dideliuose filmuose. Kokią naują realybę atvėrė kino pasaulis?

Eidavau į aktorių atrankas, bet nepatekdavau į filmus ir manydavau, kad gal nelabai tam kinui tinku. Save laikiau teatro aktore, nes aš ir augau teatre. Labai nustebau patekusi į kiną, tikrai buvo netikėta. „Bėgikėje“ iš pradžių turėjau suvaidinti epizodinį vaidmenį, bet taip susiklostė aplinkybės, kad režisierius atrinko mane pagrindiniam vaidmeniui. Tada gyvenimas labai stipriai pasikeitė. Užgriuvo vienu metu ir spaudimas, ir euforija. Mane pagavo tas verpetas – didelės apimties filmavimas: pagrindinis vaidmuo, dalyvauju visose scenose, aikštelėje visi laukia, kada ateisiu... Man atrodo, čia buvo lemiamas gyvenimo momentas, nes pramušė, pastūmėjo kažkokias mano galimybių ribas. Trauktis nebebuvo kur. Lyginu su skalbimo mašina – kai prasideda programa, viduryje nebeišlipsi. O kai trauktis nėra kur, vienintelis išsigelbėjimas – viską daryti iš visų jėgų. Kito kelio nebuvo.

Aišku, labai baisu apvilti, bet laikui bėgant atsiranda ir pasitikėjimo savimi. Paprasčiausiai ilgiau būdamas aikštelėje, bandydamasis, įgauni daugiau praktikos, kuri viską keičia – aktoriui ateina supratimas, ką ir kaip daryti. Sustiprėja raumenys.

Kuo kinas praturtino jūsų aktorystės supratimą?

Man labai patinka vaidinti kine, čia atradau save. Dar suvedžiau tokią paralelę: visą laiką labai žavėjausi Oskaro Koršunovo teatro (OKT) aktoriais, nes augau su jais, Oskaras Koršunovas buvo mano dėstytojas Muzikos ir teatro akademijoje. OKT aktoriai Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, visas aktorių kolektyvas tiek „Žuvėdroje“, tiek „Dugne“ buvo užkabinę realizmo grūdą. Man atrodo, tai labai į mane įsigėrė ir nusinešiau tai į kiną – tikrumo paieškas, vaidybos raktą. Man tai labai padėjo.

Ir teatre, ir kine režisierius užduoda obertoną, ir mes, aktoriai, sugebame daryti netikėtus dalykus, reikalaujančius praplėsti galimybių ribas. Režisieriaus išsilavinimas, jautrumas leidžia augti ir stumti save, ieškoti tikrumo. Tada aš nuoširdžiai gerai jaučiuosi vaidindama. Man darbo kine ir teatre centras yra režisierius, galimybė rasti su juo ryšį, nusimesti savo kompleksus. Tada ta sinergija tarp režisieriaus ir aktorių visada labai nustebina, atsiranda didžiulis azartas dėl to, kas bus. Tai mano mėgstamiausias periodas ir filmuose, ir spektakliuose – kol jie dar nepasiekia žiūrovų. Kai mes verdam tą „sriubą“, buriam, kuriam, kiekvienas savo asmeniškumus atsineša, pažįsti žmones, suartėji, pajunti jų patirtis, vidų. To proceso alchemija man yra variklis.

Prisiminiau vieno aktoriaus žodžius, kad filmavimasis yra kaip meilė. Nesvarbu, kas bus vėliau, – svarbu, kad dabar gerai. Ar pritartumėte? O gal racionaliau žiūrite į filmavimo procesą?

Neracionaliai... Labai gražiai pasakyta. Pritariu tam ir kine, ir gyvenime. Tūnai visas tame ir tau taip gerai, o kas bus – nesvarbu. Ir dažniausiai, jei būna labai gerai, tai ir rezultatas išeina geras.

O kaip renkatės vaidmenis? Manyčiau, pasiūlymų netrūksta.

Turiu galimybių rinktis. Bet man atrodo, kad čia yra metafizikos. Būna, kad pradedi dirbti ir tau viskas svetima. Nepatogu, atstumia, kovoji su tuo procesu, tačiau po kurio laiko tau atsiveria, apie ką čia, ir surezonuoja. Nelabai priešinuosi pasiūlymams. Įšoku, tada pagalvoju: vaje, ką aš padariau, bet paskui pamažu kažkaip viskas įsisuka. Esu gana atvira pasidavimui, šokimui nuo skardžio. Gal tas man irgi pridėjo sėkmės, kad per daug nekontroliavau. Netgi aktorių atrankose kažkaip suveikė – kažkokie ženklai, nesutapimai. Gyvenimas pats pradeda rodyti, kad su kažkuo ne pakeliui.

Man rodos, tai buvo matyti ekrane jau nuo pirmo jūsų didelio vaidmens. Gal labai atsargiai ir dvejodama einate link to skardžio, nuo kurio reikės šokti. Bet kai jau pasiryžtate šokti – darote tai išskirtinai drąsiai ir atiduodama visą energiją.

Tikiuosi, vieną kartą neprisiplosiu.

O tokia baimė yra – prisiploti, susimauti, ar „šokant“ ji jau išnyksta?

„Bėgikėje“ yra tokia scena, kai mano herojė nukrinta nuo laiptų. Atsimenu, repetuodama ėjau link tų laiptų, stumtelėjau save ir nusiridenau vos ne kaip iš tikrųjų. Visi aplinkui labai išsigando, kas čia bus, reikia viską susistatyti. Tada supratau, kad galiu užsigauti, kai pradėsiu galvoti, kur dėti rankas, kojas. Tą akimirką suvokiau, kad kūnas yra protingesnis, jis geriau žino. Ir jeigu aš save mesiu, jis greičiau nei aš spės atrasti kelią ir labiau mane apsaugos, nei aš pati racionaliai išmąstysiu.

Kartais tenka dirbti su žmonėmis, kurie labiau racionaliai, analitiškai viską daro. Tada galiu prisitaikyti. Savo procesą viduje nešuosi tyliai. Kartais ir aplinkinis kontekstas, visas informacinis laukas tave pasigauna kažkur – tą akimirką net nesuprasi kur. Taip buvo su „Skyrybomis karo metu“.

Kaip priėmėte siūlymą vaidinti šiame filme?

Kaip priėmiau? Maniau, kad režisierius šį kartą nepataikė, pasirinkdamas mane. Atrodė, tos herojės patirtys man nelabai pažįstamos. Ir aš visai „suspazmavau“. Po to su Andriumi išsikalbėjome, kad ir buvo toks sumanymas, kad iš to kyla tam tikra dramaturgija.

Kaip apibūdintumėte savo heroję šiame filme – kokia yra Marija?

Dar vykstant scenarijaus rašymui man atrodė, kad Vytas, jos vyras, toks simpatiškas, jį taip lengva mėgti, jis toks adekvatus, jo motyvai aiškūs. O Marija nuo pat pradžios kėlė prieštaringas mintis. Dramaturginį blogį nešė. Svarsčiau, gal čia kokia kaukė – blogiukė vardan blogiukės?

Nesu tokia protinga, kad būčiau galėjusi iš karto viską aprėpti ir suvokti. Po truputį „susirinkau“ savo Mariją ir dabar ją visiškai suprantu. Man atrodo, kad ji – pagrindinė auka. Mano manymu, Marija yra moteris, į kurią susigėrė daugelio šiandienos moterų patirtys. Ji ta, kuri gali viską: ji pastatė ant kojų kompaniją, sukūrė šeimos namus, pagimdė dukrą, rūpinasi ja, jos išsilavinimu. Ant jos kabo visa atsakomybė – man atrodo, tai labai atpažįstama. Ir tada Marija galvoja: na, gerai, viskas yra, kodėl aš negaliu pagyventi gyvenimo, kurio norėčiau? Pagaliau atsigręžti į save, savo poreikius. Duokite man to gyvenimo, aš jo ištroškusi... Leiskite man pabūti savimi, paleiskite mane iš to įsipareigojimų visiems kalėjimo. Ji pasiryžta, žengia tą žingsnį, o tada visiems aplinkui viskas pradeda sproginėti, byrėti, griūti. Nuo šalies iki vyro, vaiko, kompanijos... Visiems blogai. O ji tarsi visko priežastis, pastūmusi pirmą domino kaladėlę. Marija pabandė tą kovą kovoti, bet galiausiai baimė dėl artimųjų, atsakomybė už juos privertė pasiduoti, kad įsivyrautų taika. Ji visai ne blogiukė, o serganti ir išgyvenanti dėl kitų. Aišku, jos būdai bendrauti, kalbėti galėtų būti gražesni, bet ji neturi laiko atsirinkti malonesnių žodžių...

Ar sunku buvo filmuotis?

Nenoriu dramatizuoti, bet sunku. Buvo scenų, iki kurių filmavimo likus kelioms savaitėms ėmė panika. Baiminausi, kad nepavyks suvaidinti tos ilgos skyrybų scenos. Mano toks košmaras, kad galime įsisukti į kažkokią neįvykdomą užduotį. O jėgų yra tiek, kiek yra. Tai tikrai buvo nelengvas procesas, bet smagiausia, kad galiausiai viskas džiugiai baigėsi, nubraukė visus sunkumus.

Taip, baigėsi tikrai sėkmingai. Kaip reaguojate į sėkmę? Ar galvojate apie tarptautinę karjerą?

Labai norėčiau vaidinti užsienyje. Man būtų įdomu, ar pavyktų kitoje kultūroje, anglų kalba tą daryti. Būtų iššūkis. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kokį Lietuvoje turime kino biudžetą, kiek filmų išeina, tos stiklinės lubos gana akivaizdžios. Negali visi režisieriai filmuoti vieno žmogaus. Taigi akivaizdu, kad toks būtų logiškas kitas žingsnis. Bet dabar esu visiškai pasinėrusi į tai, ką šiandien darau ir vaidinu. Tiesiog gyvenu šia diena. Niekas nežinome, kokia bus ateitis.

„Skyrybos karo metu“ jau apkeliavo daugelį pasaulio šalių ir keliauja toliau. Pagaliau pasiekė ir Lietuvos kino sales. Kuo šis filmas gali surezonuoti čia ir dabar?

Mane labiausiai ir stebina, kad filme save atpažįsta ir JAV, ir Pietų Amerikos, ir Honkongo, ir daugybės kitų šalių žiūrovai. O istorija, atrodo, labai lietuviška. Kontekstas lietuviškas iki šaknų. Tokia mūsų kolektyvinė patirtis. Labai laukiau lietuviškos premjeros. Noriu, kad žmonės patirtų džiugesį ir pasitenkinimą, mėgautųsi tuo filmu, kad pajustų pasididžiavimą, jog mes iš savo patirčių galime sudėlioti kokybišką filmą, kuris sulaukia sėkmės ir svetur. Tikiuosi, filmą žiūrovai priims kaip savą dalyką.

Ar jau laukia nauji darbai kine?

Kol kas vyksta derybos dėl vieno projekto. Niekas neįsižemino dar, tai nieko ir nepasakosiu. O šiuo metu repetuoju Gustave’o Flaubert’o „Madam Bovari“ Nacionaliniame dramos teatre. Labai įdomus procesas.

Turbūt liečiamos labai aktualios temos, nors tai, atrodytų, tolima klasika, pasiekusi iš XIX a. vidurio Prancūzijos.

Neįtikėtinai aktualios. Režisierius Oliveris Frljićius, sakyčiau, žvelgia į situaciją iš labai aukšto taško, labai platus jo kontekstas. Kartais būna net sunku pasivyti. Reikia pasistengti suprasti, kaip jis taip mato. Arba tiesiog bėgti paskui jį.

Vienu metu ir teatre, ir kine sutampa dvi išskirtinės premjeros.

Taip, todėl ir nebūsiu filmo premjeroje. Dėl to labai išgyvenu...