Kinas
Kalkuta, 1948-ieji. Vyresnioji motina Teresė (Noomi Rapace) laukia laiško iš popiežiaus ir tikisi, kad šis nuspręs leisti jai palikti vienuolyną ir įkurti savo kongregaciją su naujomis taisyklėmis. Prieš palikdama vienuolyną ji turi surasti sau įpėdinę. Geriausia kandidatė atrodo sesuo Agnieška (Sylvia Hoeks), tačiau ši praneša naujieną, kuri ne tik sujauks motinos Teresės planus, bet ir sukels abejones dėl pasirinkto kelio.
„Teresė. Prieš tampant šventąja“ („Mother“, rež. Teona Strugar Mitevska, Šiaurės Makedonija, Švedija, Belgija, Danija, Bosnija ir Hercegovina, 2025) nėra tikra biografija. Nors daug filmo kūrėjų dėmesio skirta autentiškam aplinkos, socialinių situacijų, ritualų atkūrimui, dauguma faktų ir personažų yra išgalvoti. Filme rodoma paskutinė motinos Teresės savaitė vienuolyne – nuo septintosios iki nulinės, arba išvykimo, dienos. Žiūrovas greitai supažindinamas su asketišku vienuolyno gyvenimu, karščiu alsuojančiose gatvėse susibūrusiomis gyventojų miniomis ir izoliuotomis erdvėmis, kuriose slepiasi ir kenčia begalė sergančiųjų.
Vis dėlto režisierei labiau rūpi veikėja ir jos vidinis pasaulis – apie tai ir yra filmas. Neabejotina filmo stiprybė – sąmoningas Mitevskos atsisakymas kurti konvencinę heroję, nenoras ekrane rodyti tobulos šventosios. Ji pateikia kitą perspektyvą, ir motina Teresė čia ne tik užsispyrusi ir ambicinga. Ji griežta, kartais pikta (ir jos pyktis ne visada pagrįstas), vienuolyną valdanti geležiniu kumščiu ir neleidžianti niekam nuklysti nuo vidaus taisyklių. Tai veikėja, kurios charakteris gali kelti kur kas mažiau simpatijų, nei buvo galima tikėtis iš tokiai asmenybei skirto filmo.
Tai nėra pirmasis Mitevskos filmas apie tikėjimą – 2019 m. pasirodė „Dievas egzistuoja, jos vardas Petrunija“, taip pat kvestionuojantis religiją ir tai, kad šis pasaulis vis dar priklauso vyrams. Su iššūkiais – vidiniais bei išoriniais – filme susiduria ir motina Teresė. Tam, kad galėtų įgyvendinti savo planą, reikalingas vyrų leidimas, ir tai kelia jai nepasitenkinimą. Filme ją kankina sąžinės balsas, ji persvarsto savo egzistencijos prasmę, abejoja tikėjimu – ar jis tikrai gali atsakyti į visus jai kylančius klausimus? Net ir originalus filmo pavadinimas „Motina“ istorijoje turi savo vietą, herojė ima dvejoti, ar teisingai pasirinko nusprendusi būti dvasine, o ne biologine motina. Bent keliose scenose motina Teresė turi suvaldyti savo vidinę agresiją, nors visa kūno kalba sako, kad jei tik galėtų – pratrūktų, trenktų, žalotų. Tai ypač ryšku scenoje su savo paslaptį atskleidusia seserimi Agnieška. Motinos Teresės santykis su tėvu Fridrichu (Nikola Ristanovski) atrodo ne tiek draugiškas, kiek intymus – nežinia, ar tai dviejų aktorių trauka, ar sąmoningas sumanymas.
Šie epizodai, kaip ir motinos Teresės išsakomos abejonės, sudomina. Tačiau režisierė scenarijuje jų neplėtoja – mintys, vidiniai veikėjos išgyvenimai ekrane gyvuoja trumpai ir netrukus yra pamirštami. Kartais atrodo, kad vienintelis režisierės tikslas – šias mintis paversti sapnais ir vizijomis. Pavyzdžiui, vos ekrane atsiranda dviejų moterų kančia, ji virsta siurrealia scena su besitraukiančiomis sienomis ar beprotišku vienuolių šokiu. Kadrai manieringi ir jais neretai piktnaudžiaujama. Tokią pat funkciją atlieka anachroniška muzika – sunkusis rokas disonuoja su vienuolyno tyla ir turėtų perteikti vidinę herojės kančią. Vis dėlto filme šie intarpai atrodo tiesiog deklaratyvūs.
Motinos Teresės personažas – paviršutiniškas, apribotas neišplėtotų charakteristikų. Daugiau spalvų turi sesuo Agnieška, tačiau jos įkūnijama veikėja taip ir lieka pretekstu vystytis motinos Teresės vidinių išgyvenimų istorijai. Gelbėja tik Noomi Rapace, panaši net ir išoriškai, kietai sučiauptomis lūpomis, – ji suteikia herojei išskirtinumo ir visą filmą neša ant savo pečių.
Prislopinta spalvų paletė, stambūs veidų planai, klaustrofobiškos erdvės taip pat nurodo, kad intymus buvimas tarp vienuolyno sienų čia svarbesnis nei išorinis triukšmas. Vis dėlto vidaus, išgyvenimų ir pritrūksta. Filmas atrodo neužbaigtas, klausimų kelia net siužeto skirstymas į atskirų dienų skyrius, kai rodomos dienos nesiskiria viena nuo kitos ir nevirsta mažomis istorijomis. Galų gale „Teresė. Prieš tampant šventąja“ netampa nei dvasine herojės kelione, nei šventosios gyvenimo persvarstymu (nors, regis, bandyta atskleisti abu), tad taip ir lieka neaišku, ką savo filmu iš tiesų bandė pasakyti režisierė.
