Kinas
Stevenas Spielbergas vis dar tiki stebuklais. Tiki, kad žmoniją gali suvienyti susidūrimas su nežinomybe, kad empatija yra stipresnė už neapykantą, o tiesa – galingesnė už melą. „Tiesos dienoje“ („Disclosure Day“, JAV, Kanada, Naujoji Zelandija, Japonija) šis tikėjimas virsta kone pasakojimu apie išganymą. Deja, filmas, kurį mėginama pateikti ir kaip sąmokslo trilerį, ir kaip mokslinės fantastikos reginį, ir kaip humanistinį manifestą, galiausiai ima gluminti. Antroje jo pusėje simboliai pradeda stelbti dramaturgiją, o paslaptis pamažu virsta pamokslu.
„Tiesos diena“ prasideda intriguojančiai. Vienu metu sekame Danielį (Josh O’Connor), iš technologijų korporacijos pavogusį įrodymus apie daugelį metų slėptus kontaktus su nežemiška civilizacija, ir televizijos orų pranešėją Margaret (Emily Blunt), kurią ima lankyti sunkiai paaiškinamos vizijos. Šias dvi istorijas Spielbergas ir scenaristas Davidas Koeppas ilgainiui suveda į pasakojimą apie didžiausią žmonijos paslaptį ir jos atskleidimo pasekmes.
Iš pradžių „Tiesos diena“ veikia kaip klasikinis Spielbergo kinas. Režisierius meistriškai kuria paslapties atmosferą, dozuoja informaciją, leidžia žiūrovui kartu su personažais dėlioti dėlionę. Tačiau gana greitai pasakojimas ima prarasti ritmą. Kiekvienas naujas atsakymas gimdo dar vieną klausimų, užuominų ir prasmių sluoksnį. Personažai vis ką nors atranda, supranta ar nujaučia, tačiau dramaturginė įtampa nuo to beveik nedidėja. Priešingai – kuo daugiau filmas aiškina savo pasaulį, tuo mažiau šis intriguoja, o paslaptis, kuri pirmoje dalyje traukia savo neapibrėžtumu, antrojoje pamažu netenka galios. Keisčiausia, kad Spielbergas, vienas didžiausių populiariojo kino pasakotojų, šįkart, regis, nepasitiki pačia istorija ir vis dažniau pasikliauja simboliais, vizijomis, metaforomis bei deklaratyviais dialogais. Tarsi manytų, kad vien siužeto nebepakanka filmo idėjoms perteikti.
Taip, Spielbergą visada domino susitikimas su Kitu – ateiviu, nepažįstamuoju, priešu, istorine trauma. Tačiau ankstesniuose jo filmuose šios temos atsiskleisdavo per veikėjų išgyvenimus ar pasirinkimus. „Tiesos dienoje“ jos pernelyg dažnai tiesiog išsakomos. Tad ir Margaret vizijos, paslaptingi ženklai, vis dažniau pasikartojantys raginimai įsiklausyti ir nebijoti nežinomybės ilgainiui ima veikti ne kaip pasakojimo dalis, o kaip pagrindinės filmo idėjos iliustracijos.
Spielbergas, regis, nuoširdžiai tiki, kad empatija gali tapti atsaku į pasaulio susiskaldymą. Tačiau kuo labiau filmas artėja prie šios žinutės, tuo labiau ji praranda įtaigumą. Veikėjai vis rečiau priima sudėtingus sprendimus ar susiduria su moralinėmis dilemomis – jie tampa tam tikrų vertybių įkūnytojais. Vieni įkūnija baimę, kontrolę ir nepasitikėjimą, kiti – atvirumą, supratingumą ir viltį. Toks aiškus pasaulio padalijimas sunkiai dera su filmo kūrėjų mėginimu kalbėti apie tiesą ir dezinformaciją. Vadinamojoje post-truth epochoje, kai viskas komplikuota, prieštaringa ir politiškai susipynę, Spielbergo moralinis žemėlapis atrodo stebėtinai paprastas.
Paradoksalu, bet filmas apie didžiausią paslaptį žmonijos istorijoje labiausiai susilpnėja tada, kai pradeda aiškinti savo reikšmes. Užuot palikęs vietos nuostabai ar interpretacijai, Spielbergas renkasi pabrėžti, pakartoti ir įvardyti. Todėl finale pasigirstantis raginimas klausytis ir suprasti kitą nuskamba ne kaip netikėtas atradimas, o kaip išvada, kuri filme žiūrovui kartojama beveik pustrečios valandos.
Pats Spielbergas viename interviu kalbėjo apie būtinybę išsaugoti empatiją pasaulyje, kuriame vis sunkiau atskirti faktus nuo pramanų, todėl ateiviai „Tiesos dienoje“ tėra pretekstas. Esą režisierių domina ne nežemiška civilizacija, o žmonės ir jų gebėjimas priimti tiesą, net jei ši sugriauna nusistovėjusį pasaulio įsivaizdavimą. Daugeliui Vakarų kritikų toks idealizmas pasirodė gaivus ciniškame šių dienų pasaulyje. Tačiau kartu jis atskleidžia ir režisieriaus kino ribas. Sudėtingi politiniai, socialiniai ar net egzistenciniai klausimai galiausiai redukuojami iki gana paprastos moralinės formulės: žmonija išsigelbės, jei tik žmonės išmoks klausytis ir suprasti vieni kitus.
Gal būtent todėl „Tiesos diena“ palieka keistą atotrūkio jausmą. Atrodo, kad Spielbergas vis dar gyvena pasaulyje, kuriame didžiausias išbandymas yra nesusikalbėjimas, o didžiausia grėsmė – empatijos stoka. Tačiau šiandienos realybėje, kai karai, autoritarizmas ir politinis smurtas tampa kasdienybės dalimi, toks tikėjimas vienijančia tiesos galia skamba gana naiviai. Režisierius vis dar žvelgia į pasaulį savo filmų personažų akimis – su vaikišku smalsumu ir nepajudinamu tikėjimu žmogaus gerumu. Kadaise būtent tai ir pavertė jo kiną ypatingu. Todėl „Tiesos diena“ verčia abejoti ne žmonija, o pačiu Spielbergu – kuriame pasaulyje jis gyvena?
