Kinas
Antoine’o Fuqua biografinis filmas „Maiklas“ („Michael“, JAV, D. Britanija) iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip ambicingas bandymas aprėpti vieną sudėtingiausių popkultūros figūrų. Tačiau kuo toliau, tuo darosi aiškiau, kad tai ne tiek filmas, kiek kruopščiai sukomponuotas geriausių hitų rinkinys. Filme nuosekliai atkartojama saugi, kanoninė biopiko struktūra: nuo „Jackson Five“ laikų iki solinės karjeros viršūnės. Aišku, tai savaime nėra problema, tačiau „Maikle“ pasakojimas ne vystomas, o iliustruojamas. Neatsitiktinai kai kurie kritikai filmą apibūdina kaip nufilmuotą grojaraštį be siužeto.
Jau pirmos scenos išduoda, kad nieko gero sulaukti neteks. Klišinis sulėtintas ėjimas į sceną, filmuojamas iš nugaros, netrukus nutraukiamas šuolio į vaikystę. Visa tai iki koktumo atpažįstama biopiko gramatika, iš anksto nustatanti pasakojimo ribas. Filmas veikia tarsi checklist’as: vaikystė, traumuojantis tėvas, pirmieji pasirodymai, neišvengiamas proveržis. Užuot kūręs įtampą, Fuqua su scenaristu Johnu Loganu (rašiusiu scenarijus keliems Bondams, Scorsese’s filmams) nuosekliai „pažymi“ etapus, kuriuos žiūrovas jau ir taip numano.
Ši logika perkeliama ir į veikėjo psichologiją. Šeima filme – funkcijų rinkinys: despotiškas tėvas, švelni, tačiau bejėgė motina. Maiklas pateikiamas kaip psichologiškai įstrigęs vaikystėje, negalintis ar nenorintis žengti į suaugusiųjų pasaulį. Nuolat akcentuojamas Piterio Peno motyvas visą Maiklo psichologiją redukuoja iki vienos metaforos.
Užuot leidę žiūrovui „skaityti“ personažą per elgesio niuansus ar santykių dinamiką, kūrėjai renkasi tiesioginę, beveik didaktinę kalbą. Vaikystėje skaitomas Piteris Penas, o paauglystėje pasirodys baltas ponis, kuriam Maiklas išlies savo paslaptis ir svajones. Veikėjo jautrumas bus pabrėžiamas kone kiekviename žingsnyje, mat jį esą geriau supranta gyvūnai nei žmonės.
Toks pat iliustratyvumas atsispindi ir pasakojimo ritme. Ilgi koncertų epizodai bei pasikartojančios scenos įrašų studijoje akcentuoja procesą, tačiau retai kada sukuria vidinės transformacijos pojūtį. Kūryba rodoma kaip ilgos ir varginančios pastangos, o studija funkcionuoja kaip savotiška „šventykla“, tarsi dar vienas būdas „įrodyti“, kad sėkmė yra pelnyta. Šį įspūdį dar labiau sustiprina dialogai. Jie dažnai skamba tiesmukai, deklaratyviai, tarsi skirti ne personažų tarpusavio santykiui atskleisti, o informacijai perduoti. Veikėjai ne tiek kalbasi, kiek aiškina – sau, vienas kitam ir žiūrovui. Taigi potekstės, kuri leistų atsirasti dviprasmybei ar interpretacijos užuominai, iš viso nelieka.
Filme nuosekliai konstruojama Maiklo kaip aukos figūra: tėvo kontrolė, industrijos spaudimas, ankstyvas emocinis suvaržymas, o veikėjo pasirinkimai lieka antrame plane. Net priklausomybė nuo vaistų pateikiama kaip logiška šios kančios tąsa – tai skausmo valdymo priemonė, o ne sudėtingas moralinis klausimas.
Paradoksalu, bet viena stipriausių filmo dalių yra tai, kas jam nepriklauso – muzika. Ji kuria stiprų nostalgijos efektą, veikia kaip emocinis tiltas tarp ekrano ir žiūrovo patirties. Nemažai daliai mano kartos klausytojų Michaelo Jacksono muzika buvo savotiškas langelis į Vakarus, mat sovietmečiu giminaičių iš Amerikos atsiųstos plokštelės veikė kaip retas ryšys su kitu pasauliu. Tačiau ši nostalgija veikia lyg manipuliacijos įrankis. Kiekvienas skambantis hitas atlieka ne dramaturginę, o anestetiko funkciją ir nuslopina bet kokį nepatogesnį klausimą ar galimybę suabejoti tuo, ką matai.
Tai ypač akivaizdu turint omenyje, kas filme nutylima. Pasakojimas sąmoningai nutrūksta ten, kur prasideda sudėtingesnė, tamsesnė Jacksono biografijos dalis, – filmas baigiasi dar prieš viešas kontroversijas, tarsi jos niekada neegzistavo. Ir tai tikrai nėra atsitiktinis pasirinkimas. Kitaip tariant, „Maiklas“ nėra autentiškas biografinis filmas.
Ne kartą teko skaityti, kad tokio pobūdžio projektai šiandien tampa norma. Viešojoje erdvėje vis dažniau kalbama apie „išbalintas“ biografijas, kuriose atsisakoma kritinio žvilgsnio. Rezultatas – keistas hibridas tarp reklamos, paminklo ir pramogos. Todėl ir pats Maiklas nuo pirmų filmo minučių egzistuoja tik kaip prekės ženklas, kuo pats, galbūt, visą savo gyvenimą vengė būti. Jo vidiniai prieštaravimai, moraliniai sprendimai, net jo keistumas redukuojamas iki saugios, infantilizuotos vaškinės figūros.
Vis dėlto didžiausia „Maiklo“ problema ne ta, kad jis yra blogas filmas. Blogų biografinių filmų buvo ir bus. Problema ta, kad jį apskritai sunku pavadinti filmu. Tai veikiau produktas, kuris imituoja kiną – suvaidintas, sušoktas ir sumontuotas taip, kad nekeltų jokio diskomforto. Deja, toks emocinis sterilumas šiandien yra komerciškai efektyvus.
