Kinas
Filmas „Tarp šviesos ir šešėlių“ („Les rayons et les ombres“, rež. Xavier Giannoli, Prancūzija, 2026) baigiasi režisieriaus Leonido Mogi (Valeriu Andriuta) ir buvusios aktorės Korinos Liušer (Nastya Golubeva Carax) dialogu. Į jos atkaklų „aš nežinojau“ režisierius atsako klausimu: „O ar bandei sužinoti?“ Korina į jį neatsako, stoja tyla. Nepaisant to, kad būtent šis klausimas filme ir yra esminis (nors atsakymas aiškus), jis disonuoja su pasakojama (labai ilga) istorija.
Režisieriaus Jonathano Glazerio „Interesų zona“ (2023) rodė nacizmo blogį. Banalų, žmogišką ir tuo gąsdinantį. Giannoli nueina kitu keliu. Kaip ir siūlo jo iš Victoro Hugo eilėraščių rinktinės pasiskolintas „Tarp šviesos ir šešėlių“ pavadinimas, jis nori kalbėti apie žmoguje kovojančią šviesą ir tamsą.
Filmas prasideda nuo Korinos. Apsigobusi galvą skara ir užsidėjusi akinius nuo saulės ji vežimėliu veža dukrą į žaidimų aikštelę. Čia ji užpuolama ir pažeminama trijų vyrų. Grįžusi namo ji kaimynės paskolintu juostiniu magnetofonu pradeda įrašinėti savo gyvenimo istoriją. Jos užkadrinis balsas filme vis pasigirs – tai visų pirma jos istorija. Netrukus pamatome Korinos tėvo Žano Liušero (Jean Dujardin) sušaudymą. Taip paaiškėja, kad filmo kūrėjams šį kartą svarbiau ne atkurti įvykių ir biografijų chronologiją, bet suprasti jų priežastis.
Filme susiduria keli pasauliai. Pirmasis – Korinos tapimo kino aktore. Pamatysime viską – ir žvaigždės gimimą, ir filmavimų užkulisius. Nastya Golubeva Carax (tai pirmas jos tokio masto vaidmuo) ekrane puiki, gaivališka, stipri, atskleidžianti ir savo veikėjos aukso laikus, ir degradaciją. Antrasis pasaulis – žurnalistikos. Skurdi žurnalistų aplinka disonuoja su okupantus ir kolaborantus supančia prabanga. Vis dėlto spauda pasakoja prisitaikymo istoriją – kaip vis daugiau leidėjų tampa nacių įrankiais, vis daugiau vedamųjų straipsnių rašoma remiantis iš anksto pateiktais nurodymais. Trečiajam pasauliui, žinoma, atstovauja Liušeras ir jo draugas vokietis frankofilas Otas Abetzas (August Diehl). Kaip jie iš atsidavusių pacifistų, pradėjusių bendrą kampaniją atkurti abiejų valstybių draugystę, vos per kelerius metus tapo kolaborantais? Šie pasauliai liečiasi vienas su kitu, idėjos ir įvykiai plaukia iš vieno į kitą, ir vis dėlto net trijų valandų trukmės filme jie išlieka pernelyg atsieti.
Vienas iš filmo personažų – tuberkuliozė. Šia liga pirmas suserga Žanas, po jo ir Korina. Liga filme veikia kaip alegorija, kalba ne tik apie fizinį, bet ir apie moralinį puvimą. Tamsa jų viduje plinta taip pat, kaip tuberkuliozės kavitacijos plaučių rentgeno nuotraukos. Tačiau dvidešimt Korinos minučių Prancūzijos sanatorijoje vertingos nebent medicinos istorijos gerbėjams, bet ne filmo pasakojimui.
Giannoli renkasi ekrane nerodyti nacių žiaurumo. Jo istorinė vizija atrodo gana teisinga ir ne mažiau aktuali šiais laikais – filme nematome monstrų ar fanatikų. Tik kvailius ir bailius, kurie, nenorėdami prarasti savo įprasto gyvenimo, leido plisti blogiui. Dėl pasirinkto godumo ir hedonizmo jų mažas pasaulis skęsta prabangoje, kol kiti priešinasi.
Vis dėlto Korina sąmoningai renkasi nežinojimą. Ji leidžia laiką tuose pačiuose vakarėliuose, nuolat kartodama, kad ji „tik sekė savo tėvą“ ir kad Žanas „buvo jos tėvas“, kurio ji negalėjo nemylėti. Nežinojimą renkasi ir Žanas. Jis skandina save alkoholyje, narkotikuose ir moterų kompanijoje, sakydamas, kad „gyventi reiškia daryti kompromisus“.
Filmo kūrėjai stengiasi personažus parodyti dviprasmiškoje šviesoje (ir šešėliuose). Korina serga ir kenčia, iš jos atimama viskas, kas jai teikė džiaugsmą, ji paverčiama tėvo marionete (ir mes, žinoma, turime jos gailėti). Žanas nepalenkiamai myli savo dukterį, vietoje vedamųjų straipsnių apie naujas prieš žydus nustatytas taisykles renkasi rašyti apie Amerikos stagnaciją, leidžia Pasipriešinimo dalyviams spausdinti skrajutes savo leidykloje ir su Oto pagalba klastoja leidimus norintiems išvykti (taip pat ir žydams). Otas nenaudoja pinigų ir, kaip buvęs nepasiturintis dailės mokytojas, nuolat jaučiasi svetimas ten, kur yra (manau, kad tai jau Diehlo aktorinė meistrystė, nes laiko personažui atsiskleisti duota mažai).
Filmas turėjo 30 milijonų biudžetą, ir tai lengvai pastebima. Įspūdingai atkurti interjerai ir eksterjerai, kostiumai, prabangios šventės – prestižu alsuoja kiekvienas kadras. Tačiau prabanga nepateisina per ilgos filmo trukmės, dažnai atkartojant tą pačią mintį. Orgijos parodo nacių dekadansą, tačiau šios, nuolat pasikartojančios, kaip ir scenos iš kabareto, nepasako nieko naujo. Lygiai kaip ir scenos, kuriose žmonės rūko, kosėja, spjaudosi ir mylisi.
Personažų sudėtingumas, jų tapimas kolaborantais dramaturgiškai taip ir lieka nepateisinti – jų nuosmukis filme vyksta ne dėl moralinių konfliktų, bet dėl aplinkybių, o jų tapimas nacių kolaborantais aptariamas vos keliomis eilutėmis ir veiksmais. Galbūt todėl paradoksaliai skamba klausimas „o ar bandei sužinoti?“ – tokios minties net nebuvo, tad apie dėl kompromisų vykstančią moralinę transformaciją kalbėti neverta. Nėra nei šviesos, nei tamsos, tik pilkoji zona, kurioje savo vietos neranda dviprasmybės, nutylėjimai, istorinės žaizdos – jas kada nors vis tiek reikės atverti.
P. S. Nemėgstu ieškoti istorinių neatitikimų, nebent jie būtų absurdiški. Tad ir šiuo atveju tai, kiek iš tikrųjų vaikų turėjo Žanas, nėra svarbu – kinui suteikta teisė keisti istorijas. Vis dėlto pakeistus biografijų faktus istorikai skaičiuoja dešimtimis. Tiems, kam svarbu, verta jais pasidomėti.
