Apie gedulą pradedantiesiems

Kiekvienas su artimo žmogaus netektimi bando gyventi savaip. Gedulas neturi vienos formos, vienos kalbos ar trukmės – jis įsigeria į viską: kasdienybės fragmentus, pasikartojančius judesius, tylą. Vieniems jis tampa viso likusio gyvenimo fonu, kitiems – kūną ir mąstymą deformuojančia būsena, kai laikas nebejuda į priekį, o sukasi ratu. Literatūra ir kinas nuolat mėgina šią patirtį suvaldyti, suteikti jai formą, tačiau kartu rizikuoja ją supaprastinti: paversti tuo, kas atpažįstama, bet ne iki galo tikra. Maxo Porterio romane „Grief Is the Thing with Feathers“ (2015) gedulas įgauna beveik kūnišką pavidalą – jis tampa „daiktu su plunksnomis“, keista, ne iki galo paaiškinama esybe. Būtent šią sudėtingą, tarp realybės ir metaforos balansuojančią patirtį į ekraną bando perkelti režisierius Dylanas Southernas filme „Tamsiosios sielvarto plunksnos“ („The Thing With Feathers“, D. Britanija, 2025), kuriame gedulas ne tik išgyvenamas, bet ir tiesiogine prasme pasirodo kambaryje.

Southernas renkasi ne tik rodyti gedulą kaip vidinę būseną, bet ir jį vizualizuoti – paversti veikėju, kuris kalba, provokuoja ir įsiterpia į kasdienybę. Toks sprendimas iš pirmo žvilgsnio atrodo nuoseklus Porterio kūrinyje, kuriame varnas yra ne tiek simbolis, kiek veikėjas – lyg terapeutas, palydovas ir trikdytojas vienu metu. Tačiau kine ši metafora praranda dalį dviprasmybės: tai, kas literatūroje galėjo egzistuoti kaip eksperimentavimas su kalba ir vaizduote, filme tampa pernelyg apčiuopiama, beveik pažodine forma. Regis, režisierius nepasitiki žiūrovo gebėjimu patirti gedulą kaip neapibrėžtą būseną – jis jį tiesiog „parodo“.

Šis konkretumas keičia patį filmo santykį su gedulu. Vidinė būsena išstumiama į išorę. Ji tampa regima, beveik apčiuopiama. Ir kartu – supaprastinta. Tai, kas galėtų likti neapibrėžta, filme įgauna aiškią formą ir funkciją. Varnas pasirodo, kalba, veikia. Kartais net primena žanrinį monstrą. Tačiau gedulas gyvenime nėra priešas, kurį galima įveikti. Jis nesivysto pagal dramaturginę logiką. O štai filme jis ima kartotis, suktis tuo pačiu ratu, bet ne kaip patirtis, o kaip efektas. Dėl to nyksta įtampa. Tai, kas turėtų trikdyti, darosi nuspėjama. Ne vienas kritikas pastebi, kad toks pažodinis metaforos perkėlimas paverčia filmą pernelyg tiesmuku.

Vienintelis Benedicto Cumberbatcho personažas kuria gedulą ne kaip idėją, o kaip būseną. Jo vaidmuo fragmentiškas, nutrūkstantis. Kūnas pavargęs, kalba striginėja, judesiai kartojasi, kartais atrodo neadekvatūs. Jis ne tiek vaidina, kiek būna. It tik kai filmas nutyla, kai varnas dingsta iš kadro, atsiranda erdvės patirčiai. Būtent tada gedulas tampa juntamas – ne kaip metafora, o kaip nepakeliama būtis. Vieno apžvalgininko žodžiais, Cumberbatchas „meta visas jėgas į vaidmenį“ ir išlaiko filmą net tada, kai pats pasakojimas ima byrėti. Tačiau kuo tiksliau aktorius kuria vidinę būseną, tuo labiau ją užgožia išorinis pavidalas. Ir kartais atrodo, kad filmas pats sau trukdo: ten, kur pakaktų žmogaus, prikaišiojama simbolių.

Pasak paties Southerno, prie šio projekto jis dirbo beveik dešimtmetį. Jį patraukė ne siužetas, o Porterio teksto forma – nesentimentali, kalbanti apie gedulą be paguodos. Taigi jis siekęs perkelti ne istoriją, o patyrimą. Tokį, kuriame gedulas yra chaotiškas, fragmentiškas, sunkiai sutelkiamas į aiškią struktūrą. Todėl varnas filme neva nėra tik metafora. Jis turi būti juntamas. Turėti svorį, balsą, kūną. Neva ši figūra „niekada neturėjo būti subtili“. Tačiau kartu tai reiškia ir kitą pasirinkimą: Southernas atsisako dviprasmybės. Knygoje varnas gali būti balsas, haliucinacija, literatūrinė figūra. Filme jis tampa kūnu. Vienu iš galimų skaitymo būdų, panaikinančių kitus.

Gedulą sunku apibrėžti. Jis neturi formos, ribų ar logikos. Ir galbūt todėl dėl kiekvieno bandymo jį paversti vaizdu visada kažkas prarandama. Filme „Tamsiosios sielvarto plunksnos“ bandoma šią patirtį įkūnyti, bet stipriausios jo vietos yra tos, kai varnas atsitraukia. Tos, kai lieka tik žmogus. Ir tyla.