Kinas
Po „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ premjeros režisierė Aistė Žegulytė pasakojo, kad filme rodomas grybas niekaip neaugo iki tol, kol, Mindaugo Survilos patarta, ji su grybu nepasikalbėjo. Gamtos stebuklas įvyko, grybas užaugo. Matyt, pokalbių ir toliau būta daug, nes po septynerių metų pasirodžiusiame filme „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ (Lietuva, Prancūzija, Latvija, 2025) jau auga daug įvairiausių grybų. Nuo mirties temos šį kartą pabėgama į nesibaigiantį atgimimo ciklą ir stebuklus kiekviename žingsnyje.
„Dulkės, kaulai ir stebuklai“ nuo pat pradžių sukasi ratu – nuo gimimo iki mirties, vėl ir vėl. Net pradžioje matomuose archyviniuose kadruose stebime skirtingų laikmečių žmones, dar jaunus ir jau senus, savo būtimi primenančius apie amžiną kaitą. Tada archyvai keliauja laiku – dar vienu, tik didesniu ciklu, keičiasi metai, kaip ir žmonės, o tada juostą, dar išlaikiusią atmintį, paskutinį prisiminimą, užvaldo pelėsis jau su savo ciklu. Ciklai filme atkartoja ir keičia vieni kitus, susijungia, išsiplečia. Ir tik po filmo seanso (būtina žiūrėti kino teatre, filmas sukurtas dideliems ekranams), savotiškos kinematografinės hipnozės, imi suprasti, kiek jų čia yra. Palengva „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ atveria savo nesibaigiančius sluoksnius.
Dėl daugiasluoksniškumo, nesibaigiančio sukimosi ratu tai sudėtingas filmas. Žodžių jame nedaug, ir jis kalba išskirtinai vaizdinėmis aliuzijomis ir metaforomis. Nepaisant to, filmas stebina neįtikėtinai sklandžiu pasakojimu, kai viskas sugula matematiškai tiksliai – tereikia klausyti. Įspūdingi jau vien kruopščiai parinkti viduramžių paveikslai, iš statiškų staiga tampantys dinamiški, tinkamai pažvelgus kameros akiai imantys pasakoti amžinas istorijas. Veikiausiai visa tai ne tik režisierės, bet ir scenarijaus bendraautorės Vėjūnės Tamuliūnaitės, operatoriaus Vytauto Katkaus, montažo režisieriaus Danieliaus Kokanausko bendras darbas.
Nuo pat pradžių kadre atsiduria ir apskritimas, paslepiantis didžiąją dalį vaizdo. Kartu su pasakojimu palengva ryškėja žaidimo taisyklės, ir tampa aišku, kad tai – ne tik stilistinis eksperimentas. Filme daug apskritimų: mokslininkai į grybus žvelgia pro mikroskopą, o patys grybai, žinoma, auga petri lėkštelėse. Tačiau filmo kūrėjai pro apskritimą žvelgia ne tik į nematomus grybų pasaulius. Jie žiūri į žmones ir jų kūrinius. Todėl tai kartu ir tyrėjo žvilgsnis, ir dieviškoji akis (juk ir iš filmo plakato žvelgia Madonos akis petri lėkštelėje). Neabejotinai ir Uroboras, senas ir amžinas begalybės simbolis, atliepiantis filmo mintį ir tampantis pasakojimo dalimi.
Filme „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ savo vietą randa kultūra, mokslas ir tikėjimas. Kūrėjai juos ne priešina, bet kuria dialogą – čia vienas negali egzistuoti be kito. Antropologai ir restauratoriai žvelgia į grybus, juos tiria, su jais kovoja – ir kiekvienas jų veiksmas, ar tai būtų paveikslo restauravimas milimetras po milimetro, ar pagarbus kūnų apvilkimas ceremoniniais drabužiais, ar grybų preparatų ruošimas, jau savaime atrodo kaip ritualas (galbūt net sakralus). Paveikslai, išsaugojimui (mumifikacijai) palikti kūnai pasakoja savo laiko istorijas apie gyvenimą ir mirtį. Mokslininkai pratęsia jų buvimą šioje žemėje, o kartu leidžia išlikti ir jų su savimi nešamiems pasakojimams. Filmo kulminacija pasiekiama Valjadolide, vykstant viduramžiškai velykinei procesijai. Ji viską pakylėja aukštyn, nutrina laiko ir erdvės ribas, tada ir supranti, kad filmas juk apie šventę ir amžinybę, visada ir visur. Procesija neabejotinai sakrali ir suburianti tikinčiuosius, tačiau joje telpa kur kas daugiau. Kažkas nežemiška, lyg ritualas, neribotas, amžinas, gaivališkas ir staiga visus suvienijantis, net ir tas dvi merginas, tiesiog bandančias prasibrauti per minią žmonių, ar tuos, kurie procesiją stebi pro baro langą.
Grybai, arba šventieji destruktoriai, kaip jie įvardijami angliškame filmo pavadinime (ir kokią gražią papildomą prasmę tai suteikia), nuolat palieka savo žymę istorijoje. Kadruose jie auga įvairiomis spalvomis ir formomis. Nieko nelaukdami apraizgo ir ima glemžtis tai, kas pamiršta – kino juostas, dailės kūrinius, vis labiau yrančius kūnus. Net pamirštus gimtadienio torto gabaliukus. Įprastai net nematomi plika akimi, jie neišvengiamai keičia pasaulį, ir posakis „gamta nemėgsta tuštumos“ čia turbūt tiktų labiausiai (arba „gyvybė randa kelią“, jei jau iš kino). Vis dėlto „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ – pasakojimas apie žmones. Ties vienais kamera apsistoja ilgiau. Kaip ties mikrobiomą renkančia mokslininke Olga, kuri filmavimo komandai stebint spėja atšvęsti gimtadienį (ir tai nejučia tampa dar vienu filmo ciklu). Arba paveikslų restauratore Janina, mylinčia balandžius, restauravusia švč. Mergelės Marijos paveikslą. Tai ji braukia ašarą stebėdama sugrąžinto paveikslo atidengimą bažnyčioje – turbūt ne tik dėl grožio ar dėl to, kad pavyko jį išsaugoti, bet suprasdama nematerialią jo vertę. Visi filmo personažai žengia per nematomas grybų karalystes, kultūrą, istoriją. Atkakliai dirbdami jie kviečia dialogo apie visų mūsų kultūrinę atmintį ir svarbą ją išsaugoti – neabejoju, kad jie pritaria, jog netekę jos mes po truputį nustosime egzistuoti.
Tai ne tik savo forma, bet ir turiniu drąsus filmas. Jo kūrėjai ieško atsakymų į klausimus, į kuriuos atsakyti niekam nėra lengva. Ir kartu kviečia švęsti gyvenimą ir amžiną gyvybės ratą. Todėl „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ po peržiūros dar ilgai tęsia savo gyvenimą, mintimis vis nuklystant į mikroskopinius ir makroskopinius pasaulius, o gal ir kažkur prasklendžiančią sielą.
