Kinas
Kristofferio Borglio „Totali drama“ („The Drama“, JAV) atrodo tarsi sukurtas ne žiūrovui, o pristatymui kokiose nors industrinėse dirbtuvėse: turi stiprų kabliuką, aiškią idėją, du ryškius aktorius ir „A24“ logotipą, garantuojantį finansavimą. Tokie projektai skamba gerai, jie „parsiduoda“. Bet ar iš tiesų veikia?
Pagrindiniai filmo aktoriai Zendaya ir Robertas Pattinsonas – pernelyg gražūs, pernelyg stilingi ir „teisingi“, kad patikėtum jų santykių gelme. Jie primena ne žmones, o idėjas – tarsi jaunasis Woody Allenas būtų bandęs perkurti savo neurotiškas poras, pritaikytas šiuolaikiniams gyvenimo būdo žurnalams. Ir kai dar viskas taip kruopščiai surežisuota, kyla paprasčiausias klausimas: ar čia iš viso yra kuo tikėti?
Filmo situacija iš pirmo žvilgsnio paprasta: pora ruošiasi vestuvėms, iki jų liko vos kelios dienos. Tačiau vieną vakarą, leidžiant laiką su draugais, išlenda paslaptis, kuri, regis, turėjo taip ir likti neatskleista, – Emos (Zendaya) prisipažinimas apie kadaise brandintą, bet taip ir neįgyvendintą smurto planą.
Nuo tos akimirkos viskas ima byrėti. Santykiai, kurie dar vakar atrodė tvirti, staiga tampa trapūs, o artėjančios vestuvės – nebe šventė, o veikiau išbandymas. Borglis, regis, nori kalbėti apie pasitikėjimą, moralę ir apie tai, kiek iš tikrųjų pažįstame žmogų, su kuriuo gyvename. Tačiau netrukus ima kilti abejonė, ar šie klausimai čia iš tiesų svarbūs, ar tik patogiai sukonstruoti.
Didžiausia „Totalios dramos“ problema prasideda ne nuo siužeto, o nuo paviršiaus. Pasaulis jau nuo pirmų kadrų atrodo ne tiek stilizuotas, kiek dirbtinis. Viskas pernelyg kruopščiai parinkta: šukuosenos, akiniai, drabužiai, knygos, kurias veikėjai „skaito“. Net knygynai – lyg dekoracijos, kuriose neaišku, kokios knygos iš tikrųjų galėtų būti perkamos. Vargu ar norėtum ten užeiti, juo labiau – ką nors įsigyti.
Ši estetika primena ne gyvenimą, o jo imitaciją, kai kiekviena detalė lyg ir turėtų turėti reikšmę, bet iš tiesų nėra tikra. Personažai valgo grybų rizotą, geria natūralų vyną, kalbasi apie moralę, tačiau visa tai atrodo kaip poza, o ne jų patirtis. Net jų tariamas „lūzeriškumas“ – apskaičiuotas. Tarsi dar vienas stiliaus elementas, o ne reali būsena. Tad kai siūloma patikėti jų krize, jų pasirinkimais ar santykių trapumu – lieka tik konstatuoti, kad tai sunkiai pavyksta.
Šis dirbtinumas neišvengiamai persikelia ir į pačius personažus. Jų santykiai, kurie turėtų būti filmo ašis, taip ir neįgauna svorio. Sunku patikėti ne tik jų krize, bet ir tuo, kad šie žmonės apskritai kada nors buvo artimi. Net prieš „lūžį“ jų bendravimas skamba kaip dialogai apie santykius, o ne patys santykiai. Kai filmas ima kelti moralinius klausimus, jie taip pat praranda aštrumą, nes nėra į ką atsiremti. Čarlio (Robert Pattinson) sutrikimas, Emos gynyba, draugų reakcijos – visa tai atrodo ne tiek išgyventa, kiek suvaidinta. Ne vienas kritikas pastebėjo, kad filme trūksta psichologinio įtikinamumo, o veikėjų elgesys ne visada atrodo logiškas ar pagrįstas.
Problema ta, kad visas filmas iš esmės pastatytas ant vieno dramaturginio triuko, tai yra remiasi viena provokuojančia prielaida, bet jos neišplėtoja. Maža to, pats twistas kelia abejonių. Vietomis jis atrodo ne kaip bandymas analizuoti sudėtingą moralinę situaciją, o kaip sąmoningas siekis šokiruoti. Kai kas esminį siužeto posūkį vadino tuščia provokacija, su kuria režisierius apsiėjo neįtikinamai ir net netaktiškai. Užuot gilinęsis į dilemą, Borglis ją vis iš naujo eksploatuoja skirtinguose pokalbiuose ir skirtingose situacijose, tačiau beveik tomis pačiomis intonacijomis.
„Totali drama“ aiškiai pretenduoja į daugiau nei santykių istoriją. Ji nori būti komentaras apie šiuolaikinę moralę – apie tai, kaip greitai teisiame, kaip lengvai pasmerkiame ir kaip noriai įsitraukiame į kolektyvinį pasipiktinimą, tai yra į baisiai erzinančią šiuolaikinės visuomenės taip pamėgtą cancel culture. Tačiau būtent čia filmas labiausiai prasilenkia su savo ambicijomis. Užuot iš tikrųjų analizavęs šiuos mechanizmus, jis juos tik imituoja. Personažų reakcijos į Emos prisipažinimą dažnai atrodo ne kaip autentiškas moralinis konfliktas, o kaip performatyvus gestas – tarsi kiekvienas bandytų užsiimti kuo „teisingesnę“ poziciją. Tad galiausiai susidaro įspūdis, kad „Totali drama“ kalba apie veidmainystę, bet pati nuo jos neišsivaduoja. Galbūt dėl to filmas, nepaisant nuolat eskaluojamos įtampos, palieka keistą tuštumos įspūdį. Režisierius tarsi siekia būti aštrus ir nepatogus, tačiau kartu vengia tikro emocinio įsipareigojimo savo temoms.
Žiūrėdama šį filmą prisiminiau Stanley Kubricko „Plačiai užmerktas akis“ („Eyes Wide Shut“, 1999). Abiejuose filmuose kalbama apie porą, pasitikėjimą, apie tai, kas nutinka, kai į santykius įsiveržia neišsakytos fantazijos ar mintys. Tačiau tuo panašumai iš esmės ir baigiasi. Kubricko filme santuoka tampa savotišku labirintu, pasakojimu apie troškimus, pavydą, saviapgaulę bei ribą tarp realybės ir fantazijos. Jame net tyla turi svorį. „Totalioje dramoje“ visa tai tik imituojama. Ten, kur „Plačiai užmerktos akys“ kuria hipnotizuojančią, nerimą keliančią atmosferą, „Totali drama“ lieka savo komforto zonoje. Todėl galiausiai tai filmas, kuris labai nori būti svarbus, bet nepasitiki nei savo medžiaga, nei savo personažais. Ir galbūt dėl to, priešingai nei Kubricko filme, čia užmerktos lieka ne tik akys.
