Po…

Pergalė kine dažniausiai turi aiškią dramaturgiją – ji užbaigia konfliktą, sugrąžina tvarką ir leidžia tikėti prasme. Valentynas Vasyanovychius savo naujausiame filme „Iki pergalės!“ („To the Victory!“, Ukraina, Lietuva, 2025) šią logiką ardo iš vidaus: pergalė ne tik neatneša išsipildymo, bet ir tampa savotiška tuštumos forma, kurioje ima ryškėti ne karo, o jo pasekmių krizė. Veiksmą perkeldamas į pokarinę ateitį, režisierius sąmoningai nusisuka nuo fronto vaizdinių ir vietoj jų tyrinėja tai, kas lieka „po“: iširusias šeimas, emigracijos ištuštintą valstybę ir kūrėjo nesugebėjimą rasti savo vietos naujoje realybėje.

Ši perspektyva nėra atsitiktinė – ji nuosekliai tęsia Vasyanovychiaus kūrybinę trajektoriją. Ukrainiečių režisierius, pradėjęs kaip operatorius ir dokumentikos kūrėjas, savo filmuose formuoja atpažįstamą, asketišką kino kalbą, paremtą statiškais kadrais, lėtu tempu ir distancija, leidžiančia žiūrovui stebėti veiksmą tarsi iš šalies. Tarptautinį pripažinimą jam pelniusi „Atlantida“ („Atlantis“, Ukraina, 2019) jau tuomet kūrė pokarinės Ukrainos viziją – 2025-ųjų distopiją, kurioje pergalė prieš Rusiją nesunaikina traumos, o tik išryškina jos padarinius. Vėlesnis „Atspindys“ („Vidblysk“, Ukraina, 2021) šią temą perkelia į individualų lygmenį, koncentruodamasis į karo patirtį išgyvenusio žmogaus negebėjimą sugrįžti į civilių gyvenimą. „Iki pergalės!“ šią temą dar labiau praplečia – nuo individualios traumos prie kolektyvinės būsenos, kai jau ne pats karas, o jo socialinės, demografinės ir egzistencinės pasekmės tampa pagrindiniu pasakojimo objektu.

Filmo centre – pats režisierius, vaidinantis fikcionalizuotą savo versiją: tai Kyjive likęs kino kūrėjas Romanas, bandantis sugrįžti prie kūrybos pokarinėje realybėje, kurioje „normalaus“ gyvenimo kontūrai dar tik formuojasi. Jo šeima – žmona ir dukra – gyvena Vienoje ir neketina grįžti, o šis atstumas tampa ne tik asmeninės krizės, bet ir platesnio socialinio lūžio ženklu. Filmas konstruojamas kaip savotiškas procesas – bandymas kurti filmą apie suirusias šeimas, tuo pat metu išgyvenant tą pačią patirtį. Ši dviguba struktūra (filmas filme) leidžia Vasyanovychiui plėtoti prielaidą: tai pasakojimas ne tik apie vieno žmogaus kūrybinę aklavietę, bet ir apie šalį, kurioje pergalė dar nereiškia sugrįžimo – nei į namus, nei į ankstesnį gyvenimą.

Ši prielaida Vasyanovychiaus kine realizuojama pasitelkiant ne dramatinius įvykius, o formą, kuri tampa pagrindiniu pasakojimo instrumentu. Kaip ir ankstesniuose darbuose, režisierius naudoja statišką kamerą, ilgus kadrus ir išplėtotą mizansceną, kurioje veikėjai dažnai „ištirpsta“ erdvėje, tarsi prarasdami individualumą. Toks žvilgsnis iš distancijos ne tik kuria lėtą, kontempliatyvų ritmą, bet ir pabrėžia esminę filmo temą – po karo išgyvenamą egzistencinę inerciją, kai gyvenimas tarsi tęsiasi, bet nebeveda niekur. Personažai ne tiek veikia, kiek egzistuoja: jų kasdienybė fragmentiška, dialogai lakoniški, o emocijos – beveik neartikuliuojamos. Tačiau „Iki pergalės!“ režisierius siūlo dar vieną – metakino sluoksnį. Filmas apie filmo kūrimą iš esmės dekonstruoja pačią kūrybos galimybę – kamera fiksuoja ne tik personažų gyvenimą, bet ir jų bandymą jį įprasminti per kiną, kuris nuolat stringa, trūkinėja, taip ir neįgaudamas formos. Ši savirefleksija kuria keistą tragikomišką atmosferą: situacijos, kurios galėtų būti traktuojamos kaip drama, čia dažnai įgauna ironijos ar net absurdo atspalvį. Taip Vasyanovychius nutolsta nuo „Atlantidos“ asketiško niūrumo ir pereina prie sudėtingesnės, dvilypės struktūros, kurioje neviltis ir ironija egzistuoja vienu metu.

Būtent ši įtampa tarp formos ir turinio leidžia kūrėjui kalbėti ne tik apie pokarinę Ukrainą, bet ir apie paties kino galimybes. Ankstesniuose filmuose statiška kamera kūrė distanciją tarp žiūrovo ir traumos, o čia ji ima fiksuoti bejėgystę stengiantis tą traumą artikuliuoti. Kino kalba tampa nebe reprezentacijos priemone, bet jos ribų liudijimu.

Nors veiksmas filme formaliai perkeliamas į ateitį, nuolat juntamas dabarties šešėlis – masinė emigracija, išardyti socialiniai ryšiai, neapibrėžta politinė ir kultūrinė ateitis. Vasyanovychiaus kuriama vizija veikia ne kaip prognozė, o veikiau kaip dabarties projekcija, išryškinanti jau vykstančius procesus.

Vis dėlto neišvengiama ir vidinių prieštaravimų. Filmo daugiasluoksniškumas – autofikcijos, metakino ir socialinės refleksijos derinys – kartais ima veikti prieš jį patį, kurdamas tam tikrą dramaturginį neapibrėžtumą. Režisierius sąmoningai atsisako aiškios raidos, tačiau dėl to kai kuriose vietose pasakojimas praranda įtampą ir ima kartotis, tarsi pats įstrigdamas toje pačioje egzistencinėje būsenoje, kurią siekia reflektuoti. Kita vertus, gal šis trūkinėjimas gali būti suvokiamas ir kaip sąmoninga strategija. Vasyanovychiaus kine forma niekada nėra skirta „sklandžiam“ žiūrėjimui – ji veikiau kuria pasipriešinimą, reikalauja laiko ir kantrybės, o kartais net provokuoja nuobodulį kaip estetinę patirtį. Galbūt ši neapibrėžta būsena ir yra tiksliausia forma kalbėti apie pasaulį, kuris pats dar nėra susiformavęs?..