Kinas
„Projekto „Sveika Marija“ („Project Hail Mary“, rež. Phil Lord ir Christopher Miller, JAV, 2026) istorija ne kartą girdėta. Saulė gęsta apimta parazitų, jei nebus rastas būdas jiems sustabdyti, žmonijai per artimiausius 40 metų grės badas ir išnykimas. Mokslininkas Railandas Greisas (Ryan Gosling) atsibunda erdvėlaivyje. Kiti du keleiviai mirę, o patį Greisą ištikusi amnezija. Vis dėlto atmintis po truputį grįžta, ir kosmose už vienuolikos šviesmečių nuo namų įstrigęs Greisas supranta du dalykus: kad jo tikslas yra išgelbėti savo planetą ir kad jo misija nuo pat pradžių buvo savižudiška – pačiam sugrįžti į namus jam neužteks resursų.
Tokia kosminė odisėja, žinoma, prašosi didžiausių ekranų. Net šiltą premjerinės savaitės savaitgalį IMAX salės seansai buvo beveik pilni – neabejoju, kad filmas ras savo žiūrovą (tik ar ilgam užsiliks atmintyje?). „Projektas „Sveika Marija“ sukurtas pagal rašytojo Andy Weiro romaną tuo pačiu pavadinimu. Tai jau ne pirma šio autoriaus ekranizacija – 2015 m. ekranus pasiekė sero Ridley Scotto režisuotas „Marsietis“. Nepaisant literatūrinio pagrindo ir to, kad abiejų filmų scenarijų autorius yra Drew Goddardas, bandymai „Projektą „Sveika Marija“ lyginti su „Marsiečiu“, kaip ir su Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ (2014), atrodo gerokai per drąsūs.
Filme driekiasi dvi siužeto linijos. Pirmoji vyksta dabartyje, kosmose. Čia drauge su nauju bičiuliu ateiviu Rokiu (Jameso Ortizo balsas) Greisas siekia išspręsti Saulės energiją eikvojančių astrofagų mįslę ir kartu išgelbėti savo planetų gyventojus nuo išnykimo. Antroji retrospektyviai žvelgia į Greiso metamorfozę iš vienišo gamtos mokslų mokytojo į savo gyvybę sutikusį paaukoti galaktikos gelbėtoją.
Likti vienam kosmose, neturint reikiamų įgūdžių ir žinant, kad niekada nebegrįši, turėtų būti baisu. Goslingas yra beveik kiekvienoje filmo scenoje, kamera jį myli ir jis atiduoda visą save. Tačiau personažo istorija, jo vidinė drama filmo kūrėjams nėra įdomios, todėl apsiribojama buitiniu alkoholizmu (jis ištuština mirusios kolegės, kuri, žinoma, yra rusė, degtinės atsargas) ir melancholišku rymojimu gamtos vaizdų apsuptyje. Keista, bet geriausia filmo scena priklauso ne Goslingui, bet Sandrai Hüller. Jos Eva Štrat, šio tarptautinio NASA projekto vadovė, į laive vykstantį vakarėlį užsuka padainuoti karaokės. Kvailas pasirodymas pagal Harry Styleso dainą minutei filmą pakelia į kitą lygmenį – atsiranda istorija, personažo drama, apsinuoginimas. Filme Štrat pasirodo vos keliose scenose, ir dėl jų, kaip ir dėl jos dviprasmiškų santykių su Greisu, kyla daugiau moralinių dilemų ir klausimų nei per visą Greiso buvimo kosmose laiką. Kartu su užsispyrėlišku Greiso ryžtu nebūti pasaulį gelbėjančiu herojumi (ypač tada, kai jis dar tiki esąs laisvas rinktis) šios scenos kuria pagrindą kitam, geresniam filmui. Ir apmaudu, kad patys režisieriai nusprendžia šio kelio nesirinkti.
Lordo ir Millerio ambicija slypi kitur – mokslinę fantastiką ir asmeninę dramą jie nori sujungti su komedija. Komedija savaime nėra blogas žanras (net ir kosmose, net ir kalbant rimtomis temomis), tačiau režisieriai jo nesuvaldo. Humoras nutraukia net įtemptas veiksmo scenas, juokeliai, daugiausia kylantys iš Greiso ir Rokio tarpusavio bendravimo, neretai stokoja subtilumo, yra įterpiami kas kelias minutes ir neprideda papildomos vertės paviršutiniškiems personažų portretams. Turinio neužtenka ambicingos trukmės dviejų su puse valandos filmui, todėl ir įtemptos, ir melodramatiškos scenos, ir humoras ima kartotis – bandymai sugraudinti žiūrovą vis dėlto turėtų turėti limitą. Kadrus papildo ir gana tiesmukos nuorodos į kitus filmus – nuo (be abejonės) „2001 metų kosminės odisėjos“ iki „Rokio“.
„Projekte „Sveika Marija“ įvyksta tai, ką veikiausiai būtų galima pavadinti amerikietiško blokbasterio infantilizavimu. Net intelektualesnė turinti būti gyvybės forma (juk Rokis supranta Greiso komunikaciją be vertimo) devalvuojama iki atsidavusio kosminio auksaspalvio retriverio, tarnaujančio Greiso tikslams. Dėl šios priežasties ir subtilus galėjęs būti dviejų gyvybės formų santykis, lėtas bandymas sukurti abipusę komunikaciją (prisimenate Deniso Villeneuve’o „Atvykimą“?) tampa parodija. Nuolatinis bandymas prajuokinti žiūrovą užgožia pasakojimą, o patys kūrėjai, regis, nenori pripažinti, kad jų filmas – ne komiška egzistencinė mokslinės fantastikos drama, o paprasčiausia broliška romantinė komedija, kurią ištempti iki dviejų su puse valandos yra tiesiog nuodėmė.
Verta pasižiūrėti dėl gražių vaizdų, poros „įžeminančių“ scenų su Sandra Hüller ir idėjos, kad visos pasaulio tautos gali susivienyti dėl tikslo išsaugoti žmoniją, – ši dabartiniu metu skamba kaip tikroji mokslinė fantastika.
