Kinas
Itin pažįstama situacija: su antra puse pagaliau įsikeli į naują butą, lentynose pagal spalvą išsidėlioji knygas, ant palangės susistatai augalus, prie rašomojo stalo pasidedi Eamesų kėdę (kad ir neoriginalią) – susikuri savo svajonių namus. Ir tada prasideda daugiabučio renovacija.
Tokia yra Gabrielės Urbonaitės debiutinio ilgametražio filmo intriga, per kurią ji nori papasakoti savo kartos – trisdešimtmečių vidurinės klasės miestiečių – godas ir lūkesčius. Ilona (Žygimantė Elena Jakštaitė) – iš Norvegijos grįžusi vertėja ir poetė, dienomis dirbanti namuose, kol jos vaikinas / sužadėtinis Matas (Šarūnas Zenkevičius) veda ekskursijas po Vilnių. Namo renovacija sutrikdo jos namų ramybę ir tvarką, eksternalizuoja vidines prieštaras, o vienas iš darbininkų, ukrainietis Olegas (Roman Lutskyi), pakursto abejones dėl santykių su Matu.
„Renovacija“ – mielas ir sklandus, kompetentingai režisuotas filmas. Beveik tik viename bute besirutuliojantis veiksmas primena kamerinę pjesę ir leidžia atsiskleisti aktoriams. Šie puikiai susidoroja su iššūkiu, ypač Jakštaitė, kurios subtili vaidyba leidžia lengvai tapatintis su pedantiška pagrindine veikėja, jos dvejonėmis dėl to, ko nori iš gyvenimo, ir baimėmis, ar gali tai gauti.
Vis dėlto filmas nežengia toliau to, kas pažįstama ir banalu. Situacijos, kuriomis dramatizuojamas Ilonos egzistencinis nerimas, gana šabloniškos: mama kritikuoja jos butą (kodėl ne naujos statybos?) ir gyvenimo pasirinkimus; draugei geriau sekasi gyvenime (nes jau susižadėjusi ir perka namą); premija už knygos vertimą atitenka ne jai, o kolegei.
Urbonaitė primygtinai pabrėžia, kad Ilonos ir Mato vertybės – prasmės, savirealizacijos siekis – skiriasi nuo jų tėvų neva labiau materialistinio požiūrio į pasaulį. Vis dėlto neatrodo, kad jaunosios kartos gero gyvenimo vizija žvelgtų toliau miesčioniško šeimyniškumo ir esmiškai skirtųsi nuo jų tėvų.
Vienoje scenoje Mato tėvas, kviesdamas jį dalyvauti išlikimo stovykloje, mesteli, kad tai jam padėtų įgauti daugiau vyriškumo. Ir Matas, ir žiūrovai po šios pastabos ironiškai šypteli, o kadre šmėsteli vaivorykštės spalvų magnetukas ant šaldytuvo – suprask, jaunajai kartai tokia konservatyvi lyčių politika yra svetima. Tačiau, nepaisant kelių paviršutiniškų ženklų (Ilona vairuoja automobilį, o Matas ne), jųdviejų santykiai itin tradiciniai: Ilona pyksta, nes namie jaučiasi vieniša, o tik vakare grįžęs Matas jai neskiria pakankamai dėmesio. Matas pyksta, nes Ilona sekso metu galvoja ne apie jį, o apie poeziją, be to, pavyduliauja dėl jos draugystės su Olegu. Ir netgi ne be reikalo – Olegas išties funkcionuoja kaip etalonas, paskatinantis Iloną abejoti, ar Mato jai gana, nes sutaiso virtuvės kriauklę ir ketina grįžti kariauti į Ukrainą, – gryniausias tradicinio vyriškumo vaizdinys.
Šia prasme, man atrodo, Urbonaitės filmas gana taikliai pagauna jos (taip pat ir mano) kartos pasaulėžiūrą. Filmo personažai panirę į naujienas apie Ukrainos karą, bet tokio masto tektoninis įvykis nesupurto jų ankstesnių įsitikinimų, o priverčia tik dar tvirčiau į juos įsikibti (gyventi juk reikia, vienoje taupioje ir sąžiningoje scenoje nusprendžia Matas su Ilona). Jie klausia, koks turėtų būti geras gyvenimas, tačiau jų atsakymas lieka griežtuose namų–šeimos–darbo parametruose. Jų maištas prieš tėvus – tiesiog reikalavimas, kad darbas teiktų malonumą ir „prasmę“. Tad, užuot dirbęs biure, Matas vedžioja ekskursijas po Vilnių ir pasakoja apie sovietmečio baisumus – pasaulį, kurio pats nepatyrė, tačiau jo vaizdinį visiškai ir nekritiškai perėmė iš tėvų kartos.
