Pavasario mišrainė

„Kino pavasario“ programą „Lietuviškų filmų premjeros“ sudaro net devyni filmai, nors iš jų keturi – koprodukcijos, kuriose lietuvių indėlis gana įvairus. Pristatomi režisieriai taip pat skirtingo „maštabo“ – nuo debiutantų iki tokių pavardžių, kaip Sergejus Loznica. Tad apibendrinti programą gana sudėtinga. Tačiau kyla klausimas dėl jos sudarymo principų. Ar buvo kažkokie kriterijai, ar tiesiog sudėta viskas, ką pasiūlė prodiuseriai? Apskritai „Kino pavasaris“ vis labiau kuria mugės ar turgaus įspūdį, kur visko labai daug, bet net nebandoma sudėlioti akcentų, nematyti ir originalesnio programos sudarytojų žvilgsnio.

Jorio Skudros dokumentinį filmą „Romualdas ir jūra“ (Lietuva) apie fotografą Romualdą Požerskį sunku pavadinti visaverčiu kūriniu. Tai tiesiog paskirų scenų ir kadrų kratinys. Nors filmo titruose nurodyta gausybė įvairiausių konsultantų, kyla klausimas, ar Skudra turėjo pasirašęs bent scenarijaus juodraštį ir ką bandė pasakyti filmu. „Romualdas ir jūra“ prasideda sovietmečio egzorcizmu – išvardijimu, ko nebuvo galima tada fotografuoti (suprask, Požerskis būtent tai ir darė). Tada matome scenas iš Požerskio laboratorijos, iš parodos Kaune atidarymo, kai fotografas bando gauti prezidento Gitano Nausėdos dėmesio, iš Vytauto V. Landsbergio namų, o visa tai permuša archyvinė medžiaga, kurioje galime girdėti išties įdomius Požerskio pamąstymus apie profesiją. Tačiau į tai Skudra nesigilina (kaip ir į daugelį kitų temų, kurios filme tiesiog paminimos), jam įdomiau, kad Požerskis klausosi šiuolaikinės muzikos, rengia parodas įvairiose šalyse, keliauja į „Burning Man“ festivalį, naudojasi dirbtiniu intelektu ar turi gražią sodybą prie jūros. Atrodo, Skudra įsivaizduoja, jog dokumentinis kinas – atėjau, pamačiau ir pafilmavau. Galų gale – ką reiškia ta jūra filmo pavadinime?

Emilija Škarnulytė filme „Dykumos garsai“ (Lietuva, Norvegija) eina panašiu keliu. Kaip savo dokumentinio filmo objektą ji pasirenka Amerikos džiazo grupę „Sun Ra Arkestra“, kuri susikūrė XX a. 6-ajame dešimtmetyje ir gyvuoja iki šiol. Su tuo ateina daugybė konteksto – rasizmas, Black Power judėjimas, afrofuturizmas ir t.t. Temas galima semti rieškutėmis. Tačiau Škarnulytė ne tik nepaiso etinių diskusijų, kas apie ką gali kalbėti (baltaodė moteris iš Rytų Europos kalba apie afroamerikiečius – tai jau savaime kelia klausimų, kuriuos derėtų reflektuoti), bet ir akivaizdžiai rodo, kad kultūriniai konfliktai jai nerūpi. Visos dykumos (JAV ar Afrikos) jai yra tokios pačios, specifinis istorinis kontekstas taip pat nelabai svarbus, juk svarbiausia meilė, laisvė, kosmoso energija, aukščiausioji jėga ar dar kažkas. Apskritai filmą galima žiūrėti nuo pradžios, vidurio ar pabaigos – tai suvokimą nelabai pakeis. Itin iškalbinga, kad paklausta, apie ką yra „Dykumos garsai“, Škarnulytė atsakė tikra abrakadabra: „Apie mitą, apie gyvą „Sun Ra Arkestra“ kaip sistemos kuriantį organizmą, visą kosmologiją, dvasines kraštovaizdžio dimensijas, taip pat tai susitikimas su Abshalomu Ben Shlomu ir Marshallu Allenu. Tai tokia transformacinė erdvė, tiltas tarp žmogaus patirties ir kosminės perspektyvos.“

Visai kitas pilotažas – Aistės Žegulytės „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ (Lietuva, Latvija, Prancūzija). Nors šiame filme taip pat viskas atvira ir paliekama daug erdvės žiūrovo interpretacijai, Žegulytė aiškiai žino, ką ir kodėl nori pasakyti, čia apgalvotas kiekvienas kadras ir rakursas, filme nėra nieko nereikalingo. Naujausias režisierės darbas labai nenutolsta nuo pirmojo filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ temų ir kalba apie žmonių santykį su mirtimi, tą nuolatinę kovą su laikinumu, kurioje laimi grybų kultūros, mintančios tiek mumis, tiek mūsų sukurtais šedevrais, – jų pasaulis filme didingas ir be galo gražus. Tam tikra prasme „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ suteikia paguodos. Jei po mirties tapsiu tokio grožio grybų kolonija – gal ne taip ir baisu išeiti. Visiškai pelnytai „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ pripažintas geriausiu programos filmu. Žegulytė išties išskirtinė režisierė Lietuvos kino kontekste, ir ne tik.

Sergejaus Loznicos kūryba – tarp dokumentikos ir vaidybinio kino. Tačiau pastarojo materija yra Loznicos Achilo kulnas. Gal todėl, kad idėja čia taip lengvai nesimaterializuoja – reikia gebėti dirbti su aktoriais, kurti atmosferą ir įtampą. Kad Loznicai tai sunkiai sekasi, akivaizdu iš jo „Dviejų prokurorų“ (Latvija, Lietuva, Nyderlandai, Prancūzija, Rumunija, Vokietija). Filmą sudaro vos kelios mizanscenos ir jis iš esmės remiasi dialogais, siužetas minimalus. 1937 m. jaunas prokuroras (Alexander Kuznetsov) apsilanko kalėjime ir iš seno bolševiko (Aleksandr Filippenko) išgirsta, kad jis kalinamas bei kankinamas be jokio pagrindo ir kad tai tikriausiai NKVD sąmokslas. Tada naivus jaunuolis vyksta į Maskvą, kad perduotų žinią apie sąmokslą valdžios viršūnėms. Jam net pavyksta patekti pas generalinį prokurorą (Anatoliy Beliy). Galiausiai ratas apsisuka – Kuznetsovo veikėjas vėl grįžta į tą patį kalėjimą, bet jau kaip kalinys. Taip Loznica bando atskleisti totalitarinės sistemos siaubą ir absurdą. Tokiame filme aktorių darbas, gebėjimas kurti įtampą turėtų įtraukti žiūrovą į savo pasaulį. Kuznetsovo, Filippenkos ar Beliy darbą bent jau galima suprasti ir pateisinti, o ką vaidina Vytautas Kaniušonis ir Andris Keišas – sunku suvokti ir tai atrodo kaip parodija. Ką jau kalbėti apie besivaipantį vadinamąjį trečią planą. Nors gal Loznicos tikslas ir buvo pademonstruoti brechtiškus viražus?

Dar vienas nei režisūriškai, nei kitaip nežibantis filmas – Janicke Askevold „Vieniša mama“ (Danija, Latvija, Lietuva, Norvegija, Suomija). Tai vienas tų filmų, kuriuos žiūrint peršasi mintis, kad jį kūrė dirbtinis intelektas. Dialogai negyvi, tarsi paimti iš kokio psichologijos vadovėlio, aktoriai mediniai – tai tik išryškina stambūs ir vidutiniai planai. „Vieniša mama“ lyg ir turėjo būti apie tai, kad Lisos Loven Kongsli veikėja ilgainiui supranta, jog yra pakankamai pajėgi viena auginti sūnų. Tačiau pagrindinė veikėja tokia atstumianti (na, ir aktorė negeba parodyti jokių niuansų) – ji egoistiška, elgiasi, kaip nori, nepaiso nei profesinių, nei kitokių etikos normų, su demencija sergančia motina elgiasi mažų mažiausiai nejautriai, – kad jos schematiškas vidinis virsmas net nelabai rūpi. O pats vaikas atrodo tiesiog kaip kaprizo tenkinimas. Taip ir nesužinome, kodėl moteris „užsinorėjo“ vaiko ir kodėl pasinaudojo spermos donoru. Po filmo net pradėjau galvoti, kad gal visiems kurį laiką reikėtų nustoti lankytis pas psichoterapeutus ir rasti kitų pasaulio bei žmogiškųjų santykių interpretavimo būdų.

Čejen Černić Čanak „Smėlio užtvanka“ (Kroatija, Lietuva, Slovėnija ) taip pat ne pats originaliausias kūrinys. Tai jau daug kartų matyta istorija apie homofobiją pokomunistiniame pasaulyje. Aišku, viskas čia sutirštinta, veiksmas rutuliojasi atokiame kaime kažkur Kroatijoje, kur vis dar vyrauja tradicinio vyriškumo standartai, o homoseksualumas yra nesuvokiamas baubas. Net ir vizualiai filme labai tamsu, o dviejų jaunuolių suartėjimas vyksta kažkokiuose pakampiuose. Šiame pasaulyje mažai džiaugsmo, viskas represuota, net potvynis, kuriam visą filmą ruošiasi kaimas ir kuris turėtų atnešti apsivalymą, taip ir neįvyksta. Tikiu, kad tokios istorijos kartojasi ir gyvenime. Tačiau apima nuovargis žiūrint filmus apie queer žmones tik per kančios ir tragedijos prizmę. Tai išryškina net ir Augustės Gerikaitės trumpametražis „Artimas kontaktas“ (Lietuva), kuris eina dar toliau. Filme drag queen Klaudijus (Povilas Jatkevičius) ne tik žiauriai sumušamas – jis apskritai tampa detale, siekiant atskleisti iš pirmo žvilgsnio nemalonaus Valerijaus Jevsejevo personažo humaniškumą.

Paradoksalu, tačiau bene linksmiausias programos filmas – Valentyno Vasyanovychiaus „Iki pergalės!“ (Lietuva, Ukraina). Vasyanovychius nevengdamas ironijos filme svarsto apie Ukrainos ateitį po karo, kas iš jos liks (tik vyrai, turintys alkoholizmo problemų, tuščia teritorija?), galų gale, koks likimas laukia jo kaip menininko. Man pasirodė artimas režisieriaus humanizmas ir formuluojama mintis, kad baisiausias karo padarinys ne prarastos teritorijos, o sutrūkinėję ryšiai – išardytos šeimos, išskirti draugai... Nepaisant sunkių temų, filme „Iki pergalės!“ daug humoro ir vilties. Ir nekeista, nes jis buvo kuriamas draugų kompanijoje (filme vaidina Vasyanovychiaus bičiuliai). Vyriška draugystė, pagaliau sukurtas santykis su sūnumi Vasyanovychiaus herojui tampa tuo pagrindu, kuris leidžia gyventi toliau.

Po ilgos pertraukos pasirodžiusi Dovilės Gasiūnaitės „Danka“ (Lietuva) taip pat kalba sunkiomis temomis. Penkiolikmetė Danutė (Ula Liagaitė) – vienintelis „suaugęs“ žmogus savo šeimoje. Tėvai emociškai nesubrendę ar turi psichologinių problemų, negeba pasirūpinti savimi, ką jau kalbėti apie Danutę. Tad mergaitė prisiima atsakomybę ir vis bando traukti savo šeimą iš dugno. Aišku, užduotis – ne jos amžiui, tad Danutė dažnai patenka į išties pavojingas situacijas. Filme būtų galima kibti prie ne vieno dalyko: kad ritmas netolygus, kad žiurkėno (ar pelytės) ratelyje motyvas pernelyg prikišamas ir jis nuolatos kartojasi pačiame scenarijuje – Danutė bando spręsti kažkokią problemą, jai mažiau ar daugiau pavyksta ir tada situacija kartojasi. Tačiau akivaizdu, kad Gasiūnaitė turi ką pasakyti, kad turi intencijų kalbėti ne tik apie save, kad puikiai geba dirbti tiek su neprofesionaliais, tiek su profesionaliais aktoriais. Todėl norėtųsi režisierę paskatinti tiesiog daugiau filmuoti, nes kuo įvairesnių kartų atstovai dirba kine – tuo jam sveikiau.

Akivaizdu, kad debiutinį filmą „Renovacija“ (Lietuva, Latvija, Belgija) Gabrielė Urbonaitė kūrė apie save ar tam tikru metu išgyventas dilemas, kad ji kalbasi su savo bendraamžiais, kuriems turėtų būti atpažįstami tiek savo gyvenime pasimetę personažai, tiek jų problemos – nuolatinis savęs lyginimas su kitais, tėvų ir visuomenės spaudimas „susitvarkyti gyvenimą“, tam tikros situacijos ir pan. Neseniai iš Norvegijos į Vilnių grįžusi jauna pora Ilona (Žygimantė Elena Jakštaitė) ir Matas (Šarūnas Zenkevičius) neatitinka lietuviškų standartų ir tėvų lūkesčių, nors ir norėtų. Matas jaučiasi per mažai vyriškas, o ir jo profesija nei šiokia, nei tokia – jis gidas. Ilona nenori šeimos ir vaikų, galiausiai paaiškėja, kad iš viso nelabai aišku, ko jauna moteris nori. Egzistencinius klausimus dar labiau paaštrina karas Ukrainoje. Tik su „pašaliečiais“ ukrainiečiu Olegu (Roman Lutskyi) ir baltaruse Natalija (Maryna Zdarankova), kuriems gyvenime tekęs sunkesnių sprendimų svoris, Ilona geba užmegzti tvirtesnį ryšį. Šių pažinčių paskatinta (nereikėtų pamiršti ir kaimynės monologo, kad visą laiką gyveno dėl kitų, bet galiausiai liko vieniša ir apleista) Ilona stoja akistaton su savimi bei savo baubais (vienas jų – motina) ir išmoksta susigyventi su nenuspėjamos ateities idėja. Filmas gal ir neskatina kokios nors gilios refleksijos, tačiau akivaizdu, kad Urbonaitė turi režisūrinį žvilgsnį, geba dirbti su aktoriais, mizanscena, kurti nuotaiką bei atmosferą ir tiesiog supranta amato principus. Tuo, deja, gali pasigirti ne visi programos filmai.