Kinas
Po peržiūros pagalvojau, kad į „Slaptąjį agentą“ („O Agente Secreto“, rež. Kleber Mendonça Filho, Brazilija, Prancūzija, Nyderlandai, Vokietija, 2025) verta eiti nieko apie jį nežinant. Vėl būti apgautam, net ir paties pavadinimo, – vienas jo žiūrėjimo malonumų. Kaip ir tai, kad kiekvienu kadru režisierius deklaruoja meilę kinui ir, nepaisant nieko, tikėjimą žmonija.
„Slaptasis agentas“ prasideda nuo degalinės, stovinčios vidury niekur, – žanrinio kino klasikos, vaizdinio, slepiančio grėsmę ir kuriančio saugumo iliuziją. Į degalinę, greta kurios jau kelias dienas guli laikraščiais uždengtas lavonas, atvažiuoja geltonas Marcelo (Wagner Moura) „vabalas“. Netrukus prisistato ir policija, kurios degalinės savininkas teigia negalėjęs prisikviesti dėl negyvo nelaimėlio. Įvyksta trumpas Marcelo susidūrimas su korumpuotais pareigūnais, ir Marcelo pajuda į spalvingo karnavalo apimtą Resifę. Esame karinės diktatūros valdomoje 1977-ųjų Brazilijoje, ir vien karnavalo metu policija praneš apie arti šimto dingusių žmonių.
Visų pirma „Slaptasis agentas“ pasakoja žmonių, norinčių likti ištikimais savo vertybėms (kai visa aplinka ima jų atsisakyti), istoriją. Tokia yra ir ekscentriškoji dona Sebastiana (Tânia Maria), savo namuose glaudžianti išdrįsusius pasipriešinti, ir net jau kituose laikuose gyvenanti istorikė Flavija (Laura Lufési), nusprendusi išsiaiškinti, kas nutiko. Svarbiausias iš jų, žinoma, yra akademikas Marcelas. Žiūrovui bus leista sužinoti visą jo istoriją, tačiau ji skleisis kaip tikra detektyvinė dėlionė – iš jo praeities, dabarties, net ateities nuotrupų.
Filmo pasakojimas – mažų istorijų ir personažų portretų labirintas. Kiekvienas pasirodantis naujas veidas istorijai suteikia naują sluoksnį, praplečia filmo pasaulį. Donos Sebastianos namuose susibūrusieji slepia savo tikruosius vardus ir istorijas, tačiau bendrame jų būvyje justi bendruomenės jėga. Nors juos supantis miestas vis labiau pūva, grimzta į tamsą ir korupciją, kartu jie kuria 8-ojo dešimtmečio Resifę, pulsuojančią ne tik grėsme (ši tvyro ore, nors apie patį režimą kalbama mažai), bet ir gyvybe. Ir teikiančią vilties, kad donos Sebastianos palinkėjimas gyventi geresniame pasaulyje, kuriame mažiau kliūčių, dar gali išsipildyti.
Dualumas lydi istoriją kaip dvi neatskiriamos medalio pusės. Jis kalba apie tapatybę, istorinę atmintį ir užmarštį, prisitaikymą ir pasipriešinimą. Policininkai kerta rankomis su nusikaltėliais, po namus vaikšto dviveidė katė, siuvykloje dirba nacių karininkas, kuris iš tiesų yra išsigelbėjęs žydas, Marcelas yra Armandas, ekranas skyla per pusę, o ryklio viduje atsidūrusi koja (kuri veikiausiai priklausė režimo aukai) atgyja gyventojų fantazijose kaip miestelėnus naktimis terorizuojantis personažas.
Ryklys, prarijęs paslaptingąją koją ir iš ekranų gąsdinęs vietos gyventojus „Nasruose“, filme vis sugrįžta kaip režimą, jo viršuje esančius grobuonis įkūnijantis simbolis. Atsisveikindamas su Flavija suaugęs Fernandas papasakoja, kad jo košmarai apie ryklį baigėsi, kai jis pagaliau pamatė „Nasrus“. Režisieriaus metafora apie tai, kad blogis visada gali būti nugalėtas, kai išdrįsti į jį pažiūrėti, neabejotinai skirta šiems laikams, šiuolaikinei Brazilijai (nors tiktų visam pasauliui) ir tiems jos gyventojams, kurie, nedrįsdami pažvelgti į praeitį, sudaro sąlygas istorijai kartotis ir skleistis blogiui.
Pati atmintis filme veikia kaip dar vienas svarbus elementas: ne tik individuali, bet ir kolektyvinė atmintis turi būti perduodama per kartas, kad valstybė nebenugrimztų į tamsą. Ne veltui Marcelas archyvuose atkakliai ieško savo motinos dokumento. Jis bando iš nuotrupų sudėlioti šeimos istoriją, rasti prasmę savo paties egzistencijai šalyje, apimtoje melo ir korupcijos. Per atminties prizmę režisierius kalba apie valstybę, kuri tamsiausiu savo laikotarpiu apskritai ištrynė žmones iš istorijos (galima tik įtarti, kad Macelo žmona ir Fernando motina Fatima galbūt mirė ne nuo plaučių uždegimo). Todėl pačiame filme į paviršių iškyla ir kino, kaip mediumo, galia, jo gebėjimas iš naujo prikelti tai, ko nebėra arba ką stengiamasi pamiršti, ištrinti.
Geltonų ir rudų spalvų paletė, tarsi nublukinta kaitrios saulės, telefonų būdelės, vinilo plokštelės ir seni automobiliai, atkurti su atida, nenuslepia meilės praėjusiam laikui. Vis dėlto „Slaptasis agentas“ yra gerokai daugiau nei nugludinta estetika ar puikus politinis trileris su begale kinematografinių nuorodų. Tai ir galingas šalies politinės atminties atspindys, odė gyvenimui ir pasipriešinimui. Ir, neabejotinai, režisieriaus svarstymas apie tai, kad kai nebėra nieko kito, kinas gali padėti vėl prisiminti.
