Ryškios lietuviško kino spalvos Taline

29-ajame tarptautiniame Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje ryškiai švietė lietuviškas kinas, atstovaujamas rekordinio skaičiaus (net 17) ilgametražių juostų, o kur dar pristatyti šiuo metu vystomi projektai. Lietuviškas kinas buvo rodomas kone visose festivalio programose ir išskirtinėmis progomis. Nuo poetiškos juostos „Andrius“ (rež. Algirdas Araminas, 1980) programoje „Old Gold: atgyjantys klasikiniai filmai“ iki apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus aktoriui Juozui Budraičiui lydinčių filmų „Senio kelionės“ (rež. Nerijus Milerius) bei „Smėlis tavo plaukuose“ (rež. Mantas Verbiejus) seansų. Lietuviški filmai ar tebekuriami projektai dalyvavo beveik visose „Juodųjų naktų“ konkursinėse programose: dokumentikos, kritikų pasirinkimo, vaikų ir jaunimo filmų bei kt. ir pelnė įspūdingą kiekį prizų, liudijančių Lietuvos kino kūrybinį potencialą. „Kodėl jūs Lietuvoje turite tiek daug gero kino?“ – nežinia, ar juokais, ar rimtai stebėjosi festivalio įkūrėja ir direktorė Tiina Lokk prieš dar vieną lietuvišką premjerą.

Į konkursinę Baltijos vaidybinių filmų programą šiemet buvo atrinkta vienuolika filmų, iš kurių net penkios lietuviškos juostos ir viena bendros gamybos. Kai kurie iš šių filmų – Vytauto Katkaus režisuotas „Svečias“ bei Romo Zabarausko „Aktyvistas“ – Lietuvos žiūrovų jau matyti. O „Badautojų namelis“ (rež. Karolis Kaupinis), „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė), „Nugalėtoja“ (rež. Zhannat Alshanova), įvykus jų pasaulinėms premjeroms Varšuvos, Karlovi Varų, Lokarno festivaliuose, dar laukia savo nacionalinių premjerų ir platesnės sklaidos Lietuvoje. Igno Jonyno filmo „Siena“ pasaulinė premjera įvyko Taline, o po kelių savaičių – jau ir nacionalinė.

„Siena“ nukelia į 2000-ųjų pradžią, į Pamario kraštą, Lietuvos pasienį, kur į lipnų ir tamprų kontrabandininkų tinklą netikėtai įsivelia ornitologas Vilius. Vienišas vyras, gedintis nusižudžiusios žmonos, vienas augina psichinę negalią turinčią dukrą ir bando išsikapstyti iš skolų bankui. Aktorius Šarūnas Zenkevičius, vis labiau ryškėjanti lietuviško kino žvaigždė, įtikinamai ir niuansuotai atskleidžia Viliaus vidinę dramą bei skausmą.

Visas aktorių ansamblis pasižymi sukurtais stipriais, įsimintinais personažais: neprofesionali aktorė Danguolė Beinarytė įkūnija kontrabandininkų bosę Vandą, kuri stebina savo netikėta jėga; Eglė Mikulionytė santūriais, bet tiksliais potėpiais vaidina Eleną, vienintelę Viliaus atramą, besirūpinant dukra; Remigijus Bilinskas grįžta į ekranus keistu muziejininko vaidmeniu, lyg atėjusiu iš praeities; o Urtė Povilauskaitė perteikia nekaltą vaiko šviesą ir energiją.

Šie personažai veikia fantasmagoriškame, žiemiškai niūriame Šilutės kraštovaizdyje, kuris pakylėjo įtemptą dramą virš kasdienybės, suteikdamas jai metaforinį, universalų lygmenį. Dominyko Digimo tiršta ir aštri muzika pabrėžia nuolatinę kraupią įtampą, tvyrančią personažų santykiuose bei kontrabandininkų veiksmuose.

Kiekvienas iš filmo veikėjų susiduria su savo „sienomis“ – moralinėmis, socialinėmis, emocinėmis ribomis, tarp kurių jie įsipainioja kaip filme vaizduojamoje Žilvino Kempino juostelių instaliacijoje. Šių ribų peržengimas tampa didžiuliu išbandymu, verčiančiu susimąstyti apie išlikimą žmogumi sudėtingame pasaulyje.

Lietuvos žiūrovų kino salėse jau matytas Romo Zabarausko „Aktyvistas“ Taline sulaukė palankių vertinimų už ryžtą pasitelkus aštrią detektyvinę struktūrą kalbėti apie homofobiją, radikalius judėjimus, tapatybės paieškas. Pabrėžiama, kad tai provokuojantis diskusijoms kūrinys, bandantis vizualiai įtaigiai, atvirai bei aiškiai parodyti realias grėsmes, LGBTQ+ bendruomenės situaciją ir politinę atmosferą.

Režisieriaus Karolio Kaupinio antras ilgametražis filmas „Badautojų namelis“ remiasi tikra 1991 m. istorija, kai po Sausio įvykių Lietuvos radijo ir televizijos būstinė liko užimta, o darbą prarado beveik 700 darbuotojų. Grupė jų, įsikūrę prie LRT stovinčiame vagonėlyje ant ratų, pradėjo bado streiką.

Debiutinis režisieriaus filmas „Nova Lituania“ (2019) nukėlė žiūrovus į paskutinius tarpukario Lietuvos nepriklausomybės metus ir atskleidė desperatiškas mokslininko pastangas gelbėti valstybę, net remiantis utopinėmis idėjomis, ir valdžios vyrų bejėgiškumą prieš artėjančią grėsmę. Naujame filme Kaupinis vėl atsigręžia į istorinių permainų Lietuvoje laikmetį. Tačiau „Badautojų namelyje“ nėra didvyriško heroizmo ar masinių scenų. Tai kamerinis pasakojimas apie nedidelę badautojų grupę: buvusį LRT direktorių Mykolą (Arvydas Dapšys), kuris vakar dar buvo įtakingas žmogus, o šiandien niekas, jauną aktorių Sigį (Paulius Pinigis), kuriam savo namuose nelabai gera, ir diktorę Daivą, kurią neįtikėtinai subtiliai, bet atskleisdama didelę emocinę gamą, suvaidino aktorė Ineta Stasiulytė. Kiekvienas jų išgyvena savas žmogiškas dramas – vienatvę, netikrumą, kaltę, meilės bei artumo, žmogiško ryšio troškimą, vykstančias šalčio, nepriteklių ir nežinios dėl ateities sukaustytame mieste. „Badautojų namelyje“ pamažu atsiveria jų tikrieji išgyvenimai ir jausmai.

Filme meistriškai, subtiliai susipina laikmečio fonas ir nuotaikos, gyvenimo absurdas ir humoras, meilės dramos ir viltingas tikėjimas, kad žmogus vis dėlto gali neprarasti orumo net tada, kai pasaulis slysta iš po kojų.

Iš Kazachstano kilusi, bet Londone kino mokslus baigusi ir ten dirbanti Zhannat Alshanova debiutiniame filme „Nugalėtoja“ atskleidžia jauno žmogaus vertybinių pasirinkimų kainą. Nelengvi moraliniai išbandymai, net desperatiški sprendimai gali palaužti jauną žmogų arba sustiprinti ir išugdyti jį kaip nugalėtoją. Šis filmas – tai septyniolikmetės Milos (Tamiris Zhangazinova), Kazachstano atviro vandens plaukimo komandos narės, brandos istorija. Ji plėtojama neskubinant pasakojimo, atskleidžiant chaotiškus Milos ryšius su mama ir jaunesne seserimi, svyruojančius santykius su dviprasmiškai besielgiančiu komandos treneriu Vladu, kurį suvaidino aktorius Valentinas Novopolskis, ir bendraamžių komanda.

Šiame filme svarbus ir šiuolaikinio Kazachstano socialinis fonas, politinės įžvalgos, tačiau režisierė susikoncentruoja į vidinius veikėjų išgyvenimus, perteikia tikslius psichologinius portretus, sukuria įtikinančią dramą. Debiutuojančią režisierę lydi viena iškiliausių prancūzų operatorių Caroline Champetier, kurios jautri kamera atidžiai stebi pagrindinės veikėjos išgyvenimus ir sukuria ypatingą filmo vizualinį įtaigumą.

„Nugalėtoją“ kūrė tarptautinė komanda iš penkių šalių: Prancūzijos, Kazachstano, Nyderlandų, Švedijos ir Lietuvos. Lietuvių kompanijos „M-Films“ prodiuserė Marija Razgutė apdovanota kaip geriausia Baltijos šalių koprodukcijos prodiuserė.

„Renovacija“ – jaunos režisierės ilgametražis debiutas. Gabrielė Urbonaitė įdomiai susieja pagrindinių veikėjų – beveik trisdešimtmečių poros Ilonos (Žygimantė Jakštaitė) ir Mato (Šarūnas Zenkevičius) – fizinę gyvenamosios erdvės transformaciją su jų, rodos, tvirtai rankose laikomu, suplanuotu tiek šeiminiu, tiek profesiniu ir asmeniniu gyvenimu. Netikėta Ilonos pažintis su Olegu (Roman Lutskyi), statybininku iš Ukrainos, įkrinta lyg akmenukas į batą, netikėtai ir nepatogiai išjudindamas jos asmeninį virsmą, savo gyvenimo siekių bei lūkesčių permąstymą. Nevengiant ironijos ir humoro romantinių santykių linija filme organiškai susiejama su atidžia personažų savistaba ir pokyčiais, o fizinė jų erdvės transformacija – su vidiniais išgyvenimais. Galbūt tai ir lėmė žiuri sprendimą skirti Urbonaitei prizą už geriausią režisūrą. „Santūrus ir įžvalgus debiutas, nagrinėjantis žmogiškąją virsmo kelionę ir subtiliai atskleidžiantis individo egzistencinį žygį atsinaujinimo link“, – skelbė žiuri.

„Renovaciją“ įtaigiai nufilmavęs operatorius Vytautas Katkus už savo paties režisūrinį ilgametražį debiutą „Svečias“ gavo geriausio Baltijos šalių filmo apdovanojimą. „Už laikui nepavaldžią odę vienatvei ir nostalgijai“, – taip savo sprendimą suformulavo konkurso žiuri. Abu filmai, ir „Renovacija“, ir „Svečias“, nors būdami stilistiškai skirtingi ir kiekvienas turintis savitą intonaciją, susišaukia tematiniu panašumu ir savo ištarme. Galbūt tai susiję su šios kartos bendryste, išgyvenamu tam tikru amžiaus tarpsniu ir jį lydinčiais vertybiniais virsmais. „Svečio“ herojus – irgi trisdešimtmetis Danielius, po ilgo laiko grįžęs iš Norvegijos į gimtąjį pajūrio miestą parduoti savo vaikystės namų. Po rudenėjantį kurortą neskubiai klaidžiojantis Danielius balansuoja lyg eidamas plonu lynu tarp praeities ir dabarties, tarp atsisveikinimo ir pasisveikinimo, tarp atradimų ir praradimų. Beje, specialiai Talino kino festivaliui skirtas leidinys „Baltic Film“ Katkų įvardija kaip „naują Baltijos kino balsą“, ir tai pabrėžiama žiuri verdikte: „Yra filmų, kurie žvelgia į ateitį. Šis debiutas neabejotinai yra vienas iš jų. Nors filmo pasakojimas atliepia tokias temas kaip vienatvė ir susvetimėjimas, pati jo forma žada atvirumą nežinomybei ir naujiems filmų kūrimo būdams. Tikimės, kad šis pažadas bus ištesėtas.“

„Nauju Baltijos kino balsu“ vadinama ir latvių režisierė Alise Zariņa, kurios filmas „Kūnas, kraujas, net širdis“ („Nospiedumi / Flesh, Blood, Even a Heart“) taip pat dalyvavo konkursinėje programoje. Pasakodama trisdešimtmetės (vėl!) Liv istoriją režisierė tyrinėja vaikystės traumų pasekmes, skausmingus santykius su tėvais, irstančios santuokos temas. Apie baimę būti atstumtai, emocinį susvetimėjimą – tokius sunkius dalykus – režisierė sugeba pasakoti su humoru, šiltomis intonacijomis.  

Kitas konkursinis latvių filmas „Tamsiai mėlyna evangelija“ („Tumszilais Evangelijs“) – jau antra režisieriaus Oskaro Rupenheito juosta, kriminalinė drama apie jauną policijos detektyvą Romaną Skultę (Raitis Stūrmanis), kuris 10-ojo dešimtmečio viduryje įsidarbina Rygos centrinėje nuovadoje. Jo jaunatviškas entuziazmas susiduria su brutalia to laikmečio realybe. Idealistines nuostatas išsklaido suvokimas, kad norint apvalyti miestą nuo nusikalstamumo reikia peržengti etines ir teisines ribas. Nestabilaus, gatvės reketo kupino dešimtmečio atmosferos perteikimas, taip pat ir keliami aktualūs moralinio pasirinkimo bei teisingumo klausimai – stiprioji šio filmo pusė.

Estijai konkurse atstovavo trys filmai. Bendros gamybos su Suomija „Terapija“ („Terapia“) sukurta žinomo suomių teatro ir kino režisieriaus Paavo Westerbergo, su aktoriais Tommi Korpela ir Alma Pöysti, pažįstamais iš Aki Kaurismaki filmų. Dviejų psichoterapeutų pora tikrai turėtų žinoti laimingų vedybų paslaptį, tačiau, kaip įprasta, batsiuvys – be batų. Jiems patiems reikia santykių terapijos, o tenka vesti jas kitiems, susirinkusiems į jų restauruojamą seną dvarą. Uždaroje erdvėje liejasi aktorių emocijos, aiškinamiesi tarpusavio santykiai, keliami klausimai, į kuriuos net psichoterapeutai nežino atsakymų. Šiek tiek teatrališka, bet puikiais vaidmenimis įtraukianti šiaurietiška komiška drama.

Raino Rannu režisuoti „Naujieji turtuoliai“ („Uus raha“) – socialinė satyra greito praturtėjimo tema dabartiniame technologijų, investicijų, kriptovaliutų pasaulyje. Tokios temos vyrauja ir ankstesniuose režisieriaus filmuose, o ši juosta laikoma „Lengvų pinigų“ (2023) tęsiniu. „Naujieji turtuoliai“ traukia žiūrovus humoru, nuotykių kupinu siužetu, greitu montažu, tačiau filmas vis tik kelia rimtus klausimus apie moralę: ar pinigai gali pakeisti žmogų ir jo santykius.

Debiutinis režisieriaus Tõnio Pillo filmas „Frankas“ („Fränk“) pasakoja apie trylikametį paauglį Paulį iš sudėtingos šeimos, kuris po konflikto su tėvu atsiduria nepažįstamame mieste pas dėdę. Ten berniukas susideda su gauja, vartoja alkoholį, kvaišalus. Mesti pražūtingą kelią jį įkvepia netikėtas draugas – negalią turintis Frankas. Ši draugystė tampa šviesos spinduliu tamsioje Paulio kasdienybėje. Filmas liečia skaudžias smurto, skurdo, socialinės atskirties problemas ir kalba apie tai jautriai, nesimėgaudamas niūrumu, atrasdamas vietos ir humorui, ir nedrąsiai vilčiai.

Baltijos šalių konkursas Taline praplečia šio regiono filmų matomumą pasauliniame kontekste, atskleidžia jo autentiškumą, tematinę, stilistinę ir formų įvairovę, tvirtina savojo identiteto paieškas, todėl tiek jame dalyvauti, tiek turėti galimybę apžvelgti Baltijos kino panoramą yra reikalinga ir svarbu.

Vilnius–Talinas