Kinas
Maciejaus Drygaso „Traukiniai“ („Pociągi“, 2024) per „Scanoramos“ uždarymą paskatino giliam susikaupimui ir privertė išgyventi filmą kaip asmeninę istoriją. Pasinaudojęs kino archyvuose sukaupta medžiaga režisierius rodo, kaip traukiniai pakeitė laiko ir erdvės suvokimą, kaip pasaulis tapo atviras keliaujančiam ir nuotykių troškulį patiriančiam žmogui. XIX a. pabaigoje traukinys virto pažangos metafora, kino juostoje užfiksuotas jo atvykimas į La Sjotos stotį – oficiali kino istorijos pradžia. Vaizdai pro traukinio langą taip pat primena filmą. Bevardžiai filmo veikėjai smalsiai žiūri į filmuotojus, kiti net bando atkreipti jų dėmesį į save, o geležinkelio tarnautojai susikaupę ir orūs priešais kino kamerą atlieka savo darbus. Drygasas rodo traukinio kupė už suglamžyto laikraščio bandantį pasislėpti linksmą Sergejų Eizenšteiną ar minios stotyje pasitinkamą Charlie Chapliną – iš traukinio jis nešamas ant rankų. Prieš tai iš po traukinio vagono išsikrapštys jo amžinas personažas Čarlis.
Bet „Traukiniai“ – ne apie kino istoriją, nors filmo kadrai sužadins ne vieną sinefilišką prisiminimą ar primins citatą. Jis apie XX amžių, kurio vingius filme pasakoja traukiniai. Apie kareivius, kuriuos jie vežė į mūšių laukus, o paskui atgal – sužeistus, bekojus, berankius ir net beveidžius. Apie karo pabėgėlius, grįžtančius į namus arba iš jų bėgančius, migruojančius į kitas šalis. Tuos niūrius vaizdus keičia trumpi laiko tarpsniai, kai traukiniai veža paštą, kai kelionė leidžia patirti nuotykių džiaugsmą ar pamatyti važiuojančiame traukinyje vykstantį madų šou. Bet Drygasas pabrėžia, kad netrukus neišvengiamai į traukinius sugrįš kareiviai ir savimi patenkinti jų vadai, o minios stotyse džiugiai sveikins diktatorius ir nusikaltėlius.
Drygasas leidžia įsižiūrėti į keliaujančių, laukiančių savo traukinio žmonių veidus. Juose atsispindi skausmas, neviltus, baimė. Tačiau ir viltis. Regis, jos nepraranda net tie, kurie netrukus bus uždaryti į gyvulinius vagonus. Kartais drabužiai ar užrašai kadro fone išduoda jų tautybę ar šalį, bet tai nesvarbu, nes visur žmonės tikisi, kad kelionė kažką pakeis. Kartais jie puošniai apsirengę, kartais išsekę arba ties mirties riba, bet patys optimistiškiausi tie kadrai, kuriuose užfiksuota vieno ar kito karo pabaiga ir džiaugsmas susitikusiųjų, išlikusiųjų, išgyvenusiųjų akyse, nors akivaizdu – jie supranta, kad ateityje bus nelengva. To, ką matai „Traukiniuose“, nesuvaidins genialiausias aktorius, nes tik istorijos kryžkelėse atsidūrę žmonės gali paliudyti tą kino juostoje užfiksuotą, bet čia ir dabar jų išgyvenamą, suvokiamą akimirką. Toks įspūdis, kad Drygasas ją ne tik paverčia matoma, bet ir leidžia patirti patiems.
Drygasas filmus kuria ilgai, manau, kad ir „Traukiniai“ prasidėjo dar prieš šiuo metu Europoje vykstantį karą. Bet žiūrėdama filmą, visąlaik anapus kadro jaučiau karą Ukrainoje. Todėl filmo pabaigoje rodomi traukiniais vežami apsnigti tankai atrodo lyg iš mūsų laikų, kaip ir paskutinis kadras, kuriame iš aukštai nufilmuoti susikertantys, įvairiomis kryptimis išsidriekę tušti bėgiai.
„Traukiniai“ prasideda Franzo Kafkos citata: „Yra daug vilties. Begalybė vilties. Bet ne mums.“ Šią Kafkos mintį Walterio Benjamino tekste apie rašytoją prisimena Maxas Brodas. Pasak jo, Kafka šypsojosi tai sakydamas. „Traukiniuose“ ironijos nėra, tik kartūs režisieriaus pamąstymai apie istorijos cikliškumą ir žmones, kurie patys griauna savo gražųjį pasaulį. Žodžiai nenuskamba, girdėti tik nerimą žadinanti Paweło Szymańskio muzika. Meistriškas Sauliaus Urbanavičiaus garso takelis tiksliai perteikia nespalvotų vaizdų prasmę ir suteikia jiems naujos gyvybės.
Filmų dabar gaminama tiek daug, kad būsimus kino istorikus turėtų apimti siaubas. Bet šedevrai vis retesni, todėl nenuostabu, kad Richardas Linklateris nusprendė prisiminti, kaip atsirado vienas svarbiausių filmų kino istorijoje – Jeano-Luco Godard’o „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de souffle“, 1960). Linklaterio „Naujoji banga“ („Nouvelle vaque“, 2025) nukelia į 1959-uosius, rodo garsiąją „Cahiers du cinéma“ redakciją, kurios pagrindiniai kritikai Claude’as Chabrolis, Jacques’as Rivette’as jau debiutavo ilgametražiais filmais, o François Truffaut „400 smūgių“ net sulaukė Kanų kino festivalio liaupsių. Tik ne Godard’as, vis dar tik deklaruojantis norą kurti kitokį kiną. Pasitelkęs prisiminimus, anekdotus, liudininkų įspūdžius iš filmavimo aikštelės Linklateris nori atkurti „Iki paskutinio atodūsio“ kūrimo procesą, tiksliau, imituoti Godard’o stilių, jo mėgstamą kadro formatą (4 : 3), nespalvotą juostą, revoliucingą montažą. Skamba bjauriai, bet kaip pavadinti Linklaterio metodą – nežinau. Žinoma, galima ir pagarbos duokle. Bet esmė ta, kad atlikdamas iš pirmo žvilgsnio beprasmiškus gestus, blaiviai suvokdamas, kad dukart neįbrisi į tą patį tekantį vandenį, Linklateris pasitelkia visagalę ironiją ir kuria savąjį mitą ne tik apie Naujosios bangos gimimą, bet ir apie tai, kas kine yra svarbiausia. Beje, apdairiai palikdamas kampelį ir sau.
„Naująją bangą“ malonu žiūrėti: lyginti istorines figūras ir juos vaidinančius debiutantus, suprantama, ne pastarųjų naudai, nors ir tai netiesa. Matyti, kaip Godard’o figūroje susilieja amžinas maištininkas, siekęs ekrane įkūnyti grynas idėjas, ir ironiškai save iš šalies stebintis menininkas, regis, visai nenujaučiantis, kad po kelių dešimtmečių taps (pasinaudosiu dar vienu bjauriu žodžiu) kino ikona. Smagu žiūrėti į Godard’o kaprizui nuolat improvizuoti pasiduodančią filmavimo grupę, matyti visai ne atvirukišką, bet grynai sinefilišką nespalvotą Paryžių, kurio jau nebėra, juodus kavos puodelius kavinėse, cigaretes bei rūkančius žmones kiekviename kadre ir jausti, kaip gal net prieš savo valią panyri į praėjusį laiką. Jis dvelkia ne Prousto pyragaičiais, o pačia gryniausia meile kinui ir nostalgija išnykusiam laikui, kai kinas dar skatino drąsą mąstyti.
Keista, bet iš lietuviškų „Scanoramos“ seansų labiausiai įsiminė 1986 m. pasirodęs Artūro Pozdniakovo „Visi prieš vieną“. Po premjeros jo nemačiau nė karto, bet žiūrėdama išblukusį (nes nufilmuotas prastoje Šostkos fabriko neva spalvotoje juostoje) filmą supratau, kaip pasikeitė laikas, pasaulis ir lietuvių kinas. Žinoma, dabar jau niekas Lietuvoje nebando ekranizuoti JAV juodojo romano klasikų, stengtis atkurti neva stilingus ir modernius amerikietiškų namų interjerus, pasitelkiant visus perdėtus teatrališkus gestus vaidinti blogus amerikiečius – policininkus, turtuolius ir laisvo elgesio moteris. Moteris lietuvių kine jau nebėra tik vyrų žvilgsnių objektas, nušiurusį nemirtingojo Peterio Falko – leitenanto Kolombo – lietpaltį vilkintis Juozo Budraičio advokatas dabar jau būtų suprastas kaip postmodernizmo ženklas, o vyriškumo demonstravimas ir perdėtas grožėjimasis užsienietiškais automobiliais tik sukeltų juoką. Kita vertus, niūrų rudens vakarą „Skalvijoje“ dviejų serijų „Visi prieš vieną“ nuskambėjo kaip lietuvių kino sąmonės srautas. Iš filmo vis dar sklinda tiek daug ambicijų, tiek noro nustebinti pasaulį. Nejučia pagalvojau – gal keičiasi tik pasaulis aplink mus.
