Kinas
Aprašydama Adolfo Eichmanno teismą Jeruzalėje Hannah Arendt užsimena, kaip nelengva įtaigiai papasakoti istoriją. Patosas, obskurantizmas ir klišės, kurių pernelyg paranku griebtis siekiant sukurti dramatišką momentą, pasiekia priešingą efektą. Kaip išskirtinį pavyzdį Arendt aprašo Zindelio Grynzspano, paprasto krautuvininko, liudijimą, per dešimt minučių geriau perteikusį milijonų gyvenimų tragediją nei kai kurie valandas trukę pasisakymai, kurie, pasak Arendt, parodė, „kaip sunku papasakoti istoriją, kad – bent už transformacinės poezijos srities ribų – tai reikalauja sielos tyrumo, neatspindėto ir nereflektuoto širdies bei proto nekaltumo, kurį turi tik teisieji“.
Irena Veisaitė yra toks žmogus. Bent taip galima spręsti iš jos gebėjimo perteikti savo šeimos ir bendruomenės tragediją paprastais žodžiais, kurie klausytojus palieka be žado. Jos pasakojimai nereikalauja vizualinio akompanimento – pavyzdžiui, karo meto Kauno nuotraukų, – kad prieš akis iškiltų ligoninės palata, kurioje ji paskutinį kartą kalbėjosi su savo mama, arba muzikinio takelio (net jei tai ir minimalistinė Arvo Pärto muzika), kad suprastume, ką išgyveno jaunutė Irena, kai atsiskyrė nuo Kauno gatvėmis vedamos geto kalinių voros.
Didžioji dalis Giedrės Žickytės dokumentinio filmo „Irena“ (Lietuva, Estija, Bulgarija, 2025) sumontuota iš senų interviu ir archyvinės medžiagos, nes, deja, herojė mirė vos pradėjus filmavimus. Tai nėra filmo trūkumas ir nesumažina Veisaitės istorijos įtaigumo – tą veikiau daro filmo bandymai ant senos medžiagos uždėti savo štampą arba visaip vengti „kalbančių galvų“ monotonijos (jeigu ta „kalbanti galva“ yra Irena Veisaitė – daugiau nieko ir nereikia). Tokios vietos – patosiški fortepijonu skambinančių rankų intarpai arba net visas styginių ansamblis su choru Filharmonijos salėje – tik nukreipia dėmesį nuo herojės ir paprasčiausiai erzina. (Filmas prasideda tiesiog nusikalstama kliše: „Vilnius – mano miestas. Miestas tarp Rytų ir Vakarų.“)
Pagrindinė Žickytės mintis, kurią ji itin primygtinai pabrėžia „Irenoje“, yra atleidimas. Ir, žinoma, Veisaitė turi visišką teisę atleisti – tai, kad ji sugebėjo tą padaryti ir nugyventi visavertį gyvenimą visuomenėje, atsakingoje už jos šeimos bei bendruomenės sunaikinimą, liudija tik jos didžiadvasiškumą. Vis dėlto jaučiu, kad teisės atleisti neturime mes, visi kiti tos visuomenės paveldėtojai, kad kalbėti apie atleidimą už Holokaustą yra nenuoširdi, išsisukinėjimo strategija. Veisaitei atleisti lietuviams padėjo jos „antroji mamytė“, kuri rizikuodama ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvybėmis išgelbėjo ją nuo mirties; jos herojiškumas turi būti prisimenamas ir gerbiamas. Tačiau jis negali tapti nacionaliniu alibi, pamirštant, koks tai vis dėlto retas ir netipiškas atvejis.
Tad Žickytė nesiima rimtai nagrinėti ar net kelti esminio klausimo – lietuvių nacionalizmo santykio su antisemitizmu ir Holokaustu. Pačiai Veisaitei šis klausimas, regis, taip pat buvo labai nemalonus – tačiau pažįstamas. Viename interviu ji beveik atsiprašinėdama užsimena, kad, kitaip nei lietuviams, jos tautai (ar kas iš jos buvo likę) Raudonoji armija visgi buvo išvaduotoja. Kitame interviu (sveikinimai Žickytei, kad jį paliko) nelietuvis kalbintojas paspaudžia Veisaitę klausimu, kodėl po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva nesiėmė nubausti Holokausto nusikaltėlių (kaip žinome, Lietuva netgi reabilitavo kai kuriuos sovietų nuteistus nacių kolaborantus, o bylas iškėlė sovietų partizaniniame pasipriešinime dalyvavusiems žydams). Veisaitė priešinasi šio klausimo prielaidai, tačiau galų gale nenoriai ir aptakiai pripažįsta, kad tai – „silpniausia vieta“.
Vis dėlto geriausiai „Irena“ parodo, kaip jos herojė – nepaisant jaunystėje patirtos tragedijos ir greičiausiai dėl sugebėjimo atleisti – nugyveno laimingą ir turiningą gyvenimą. Pačios Žickytės filmuotuose kadruose matome, kaip Veisaitė pasitinka savo paskutinį gimtadienį (likus beveik metams iki mirties) apsupta žmonių, kurie ją myli ir gerbia kaip draugę, mokytoją, autoritetą. Tai asmeninės ir profesinės pilnatvės, neiššvaistyto potencialo ir teisingai nugyvento gyvenimo ženklas. Tokio gyvenimo galima pavydėti, po jo neturėtų būti baisu išeiti.
