Kinas
Yra daug režisierių, vis perkuriančių save iš naujo. Kaip François Ozonas, kurio kiekvienas filmas – naujas žaidimas su žanru ir stiliumi. Ir yra Wesas Andersonas, kuris su savo filmais, tokiais panašiais tarpusavyje ir kartu taip lengvai atpažįstamais, nesupainiojamais su niekieno kito, pats jau beveik tapęs atskiro žanro sinonimu.
Užtenka pirmo „Finikiečių schemos“ („The Phoenician Scheme“, JAV, Vokietija, 2025) kadro, kad suprastum, jog atsidūrei Weso Andersono pasaulyje. Lėktuvo retro interjere sutinkame filmo pagrindinį personažą Anatolijų Ža Ža Kordą (Benicio Del Toro) – ginklų pramonės magnatą pilku dryžuotu kostiumu ir Havanos cigaru tarp lūpų. Sprogusi bomba nusineša asistento torsą (būtų labai makabriška, jei nebūtų estetiška), o lėktuvo pilotas su kėde išlekia į orą – įvyksta jau šeštasis pasikėsinimas į Ža Ža Kordos gyvybę. Jo sąskaitoje – trys palaidotos žmonos ir dešimt biologinių ar įsivaikintų vaikų. Tačiau kilus grėsmei ne tik netekti gyvybės, bet ir neužbaigti didžiausio savo gyvenimo projekto, turto paveldėtoja ir verslo partnere (bandomajam laikotarpiui) jis paskiria savo vienintelę dukterį Lislę (Mia Threapleton), planuojančią netrukus duoti vienuolės įžadus. Išdėstęs dukrai skrupulingai po batų dėžutes paskirstyto projekto planą, kartu su nauju asistentu, entomologu iš Norvegijos Bjornu (Michael Cera), jie trise leidžiasi į kelionę po (dabar jau fiktyvią) Finikiją – postkolonijinę Andersono pasaulio fantaziją, kurioje gyvena princai, šnipai, jūreiviai, revoliucionieriai ir pagrindiniai Ža Ža Kordos projekto investuotojai.
Po dviejų pastarųjų filmų, kuriuose vyravo fragmentiškas naratyvas, Andersonas vėl sugrįžta prie linijinio pasakojimo. „Finikiečių schemai“ netrūksta nei veiksmo, nei greičio. Trijulė šokinėja per lokacijas, toliau tęsiasi pasikėsinimai į Ža Ža Kordos gyvybę, sprendimai dėl sutarčių priimami krepšinio turnyre, spėjama perpilti kraują, o rankinės granatos dalijamos kaip dovanos derybose.
„Finikiečių schema“ susieja šnipų, nuotykių (akivaizdžios nuorodos į „Indianą Džounsą“) filmus, šeiminę komediją ir egzistencinę dramą. Kaip jau įprasta Andersono filmams, šis kalba apie žmogaus siekį (iš anksto pasmerktą) suvaldyti savo likimą. Paskutinis teismas kabo virš Ža Ža Kordos galvos, versdamas bylinėtis su nuosava sąžine ir apmąstyti gyvenimą. Ir nors vizualiai Ža Ža Korda neprimena nė vieno šiuolaikinio pasaulio lyderio, nesunku nuspėti, kad režisierius čia užsimena ir apie pavojus, kuriuos kelia valdžią savo rankose sutelkusių vyrų savanaudiškos ambicijos valdyti pasaulį.
Ža Ža Kordos didžiojo projekto tikslas – užpildyti finansines ir tiesiogines (fiziškai užbaigiant geležinkelių ir kanalų tinklą) jo Finikijoje kuriamos infrastruktūros skyles. „Skylė“ (kaip užrašyta ant vienos iš Lislei parodomų batų dėžučių) čia, žinoma, ir metaforiška – tai tuštuma, egzistuojanti tarp susvetimėjusių tėvo ir dukters. Ir kai susitikus su investuotojais projekto finansinė skylė vis didėja, simboliškai ji traukiasi santykiuose su Lisle.
Kaip ir kitų Andersono filmų, „Finikiečių schemos“ stiprybė – vizualumas ir personažai. Kiekviena detalė yra savo vietoje, kiekvienas kadras atrodo lyg paveikslas, kaip kad nuostabi įvadinių titrų scena, kurioje iš viršaus stebimas Ža Ža Kordos vonios kambarys. Aplink jį zujančios tarnaitės primena... skruzdėles (ne veltui Bjornas domisi vabzdžiais). Andersono tikslas visada buvo personažų stebėjimas, o ne būtinybė padėti žiūrovui su jais susitapatinti – ne išimtis ir šis filmas. Nepaisant to, personažai, nors juos įprastai apibūdina tik jų keistenybės, neretai kalbasi ne vienas su kitu, o gana teatrališkai žvelgia į kamerą ir kreipiasi tiesiai į žiūrovą, todėl atrodo emociškai atsieti, visada patiria vidines transformacijas.
Ža Ža Korda savo kelionę pradeda kaip antiherojus, turintis didžiulį ego. Kelionės metu jis reflektuoja galios, tikėjimo, šeimos temas – naujai suvoktos tiesos pakeis personažo vidinį pasaulį. Del Toro savo manipuliatoriui, išliekančiam ramiam net kai aplink tvyro chaosas, suteikia pažeidžiamumo, kelionei tęsiantis šio atsiranda vis daugiau. Tačiau Ža Ža Korda – ne vienintelis personažas, kuris keičiasi. Keliaudama kartu Lislė vis labiau priima tėvo pasaulį, tai atskleidžiama ir simboliais (peilis už abito), ir gestais. Threapleton veido išraiškos minimalistinės, tačiau savo charizma ji užpildo kiekvieną kadrą ir leidžia suprasti, kas darosi jos veikėjos viduje.
„Finikiečių schema“ – trijų aktorių filmas. Greta tėvo ir dukters pasirodantis Cera – nevykėlis, kalbantis su norvegišku akcentu, – filme pademonstruoja ne tik vidinį, bet ir išorinį pokytį. Tačiau Andersono filmas turbūt nebūtų jo, jeigu jame nesušmėžuotų Holivudo žvaigždės: Tomas Hanksas, Billas Murray’us, Scarlett Johansson, Benedictas Cumberbatchas ir kiti su didžiuliu malonumu (sakoma, kad vaidinti Andersono filmuose žvaigždės niekada neatsisakys dėl jo darbo etikos) vaidina antrojo plano personažus, kartais kadre pasirodančius vos minutę.
Ar Andersonas sukūrė ką nors netikėta? Ne. Ar pranoko savo geriausius filmus, kaip kad „Didįjį Budapeštą“? Taip pat ne. Tačiau kai visi iš savęs (ir kitų) nuolat reikalauja vis daugiau, geriau, naujau, Andersonas kuo ramiausiai sėdi savo simetriškame, pasteliniame retro pasaulyje ir, regis, visai nesirūpina, ką apie jį mano ir kokių lūkesčių turi kiti. Banalu, tačiau tai ir yra priežastis, dėl kurios į Andersono filmus norisi sugrįžti.
