Paminklas savam mitui

Pastaraisiais metais Kanų festivalis, regis, laukia aktoriaus Tomo Cruise’o išskėstomis rankomis. Prieš trejus metus jo filmo „Asas Maverikas“ („Top Gun: Maverick“, rež. Joseph Kosinski) premjera Kanuose buvo pagerbta trimis praskrendančiais naikintuvais. Nors Cruise’as visiškai atitolo nuo autorinių dramų ir susikoncentravo į blokbasterius, akivaizdu, kad kino grietinėlei Kanuose kartais reikia ne meno, o tiesiog reginio. Juk ir po gurmaniškų salotų kartais norisi užkąsti picos. O gal Kanų simpatijas lemia tai, kad festivalyje Cruise’as prisipažino, jog jam pavyzdys – nebyliojo kino aktoriai? Tiksliau, metas, kai svarbiau buvo ne tiek siužetas, kiek, sakykime, Busterio Keatono kaskadiniai gebėjimai. O gal priežastis ta, kad Cruise’as nuolat pabrėžia nebendradarbiaujantis su namų kino platformomis ir visi jo filmai skirti didžiajam ekranui?

Taigi aštuntosios „Misijų“ dalies „Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“ („Mission: Impossible – The Final Reckoning“, rež. Christopher McQuarrie, JAV, D. Britanija) premjera taip pat įvyko Kanuose. Šįkart be naikintuvų, užtat beveik su aštuonias minutes trukusiomis ovacijomis. Kai kas net juokavo, kad jei filmas būtų buvęs konkursinėje programoje – tikrai būtų gavęs apdovanojimą.

Veiksmas prasideda gana chaotiškai, tad reikia klausytis baisiai įdėmiai. Neramus JAV prezidentės afroamerikietės Erikos Sloan (Angela Bassett) garso įrašas pasaulio gelbėtojui Itanui Hantui (Tom Cruise) iš pradžių primena visus jo nuopelnus, tada pristato visas užduotis, kurias jis turės įvykdyti per beveik tris filmo valandas, mat piktas dirbtinis intelektas (DI) „Esybė“ siekia sunaikinti pasaulį. Tada dar paminimas dingęs rusų povandeninis laivas „Sevastopolis“, piktadarys Gabrielis (Esai Morales), tarnaujantis DI, dar kalbama apie branduolinį karą ir apokalipsės sustabdymą. Viso šio užkadrinio sąmonės srauto metu rodoma kelių minučių kompiliacija iš visų ankstesnių „Misijų“. Pasirodo, Itanas Hantas turi į auksinį kryžių panašų raktą, kuris turėtų atrakinti visas gyvenimo prasmes ir išgelbėti pasaulį nuo susinaikinimo.

Toliau veiksmas pirmą filmo valandą rutuliojasi gana vangiai: Itanas susitinka su senais komandos draugais Liuteriu (Ving Rhames) ir Bendžiu (Simon Pegg), visi vyriškai apsikabina su ašaromis akyse ir sutaria gelbėti pasaulį nuo „Esybės“... Tada pradedama rinkti nauja komanda, bet sunku supaisyti, kurioje dalyje ir kaip šie veikėjai susipažino, mat viskas sumontuota taip, kad neaišku, ar žiūrime dabartinę versiją, ar fragmentą iš ankstesnės. Tačiau išgyvenus pirminį siužetinį ir vaizdinį chaosą prasideda tai, ko (tikriausiai) ir laukė Kanų publika – guilty pleasure. Pribloškiantis reginys, kai įspūdingai nuo žemės šluojami atpažįstami didmiesčiai ir jų simboliai, kaitina adrenaliną.

Istorija tampa visai nebesvarbi, maža to, kas minutę ji vis banalėja, patosas didėja. Tačiau elektroniniame laikrodyje tiksinčios sekundės primena, kad nenumaldomai artėjama prie katastrofos. Itanas Hantas vykdo įspūdingas užduotis giliai po vandeniu kažkur aplink Šiaurės ašigalį ir ore. Per šaudynių garsus nesigirdi, ką kalba pagrindiniai personažai (bet argi svarbu?). Štai Hantas jau ir vairuoja automobilį, kuriam raktelio užsivesti turbūt nereikia, laksto greičiau už patį olimpinį čempioną Usainą Boltą. Dirgiklius aštrina ir režisieriaus McQuarrie’o gebėjimas keliasdešimt minučių paraleliniu montažu plėtoti net tris naratyvines linijas.

Visą filmą galima pavadinti metatraktatu arba paminklu Tomui Cruise’ui, kad būtų paglostytas jo ego. Aktorius nuoširdžiai neslepia savo megalomanijos. Jo veidas ir kūnas pavargę, tačiau jis tiki savo misija – gelbėti didžiojo ekrano kiną, savo prodiusuojamomis „Misijomis“ uždirbti studijoms milijardus, kad šios galėtų finansuoti autorinius projektus. Tad neatsitiktinai paskutinės misijos užduotis yra pereiti į ankstesnį offline režimą, tiksliau, senamadišką. Ir pagaliau – leiskime baltaodžiams vyrams dar pasidžiaugti tikėjimu, kad tik jie gali išgelbėti pasaulį. Juk jų rūšis su Džeimso Bondo mirtimi pamažu nyksta...