Kinas
Egzistuoja legenda apie bliuzo atlikėją Robertą Johnsoną, esą jis praėjusio šimtmečio 4-ajame dešimtmetyje išpopuliarėjo tik dėl to, kad pardavė sielą velniui, nors savo metu keliaujantis muzikantas nesulaukė didelės komercinės sėkmės. Ši legenda tampa naujausio Ryano Cooglerio filmo „Nusidėjėliai“ („Sinners“, JAV, Kanada, Australija, 2025) atspirties tašku ir kone tiesiogine istorijos įžanga. Filmas prasideda scena, kai visas kruvinas ir paklaikusiomis akimis vienas iš būsimų pagrindinių veikėjų Semis (didžiajame ekrane debiutuojantis Milesas Catonas) per pamaldas įsiveržia į savo tėvo pastoriaus bažnyčią, rankoje laikydamas medinį kuolą primenantį gitaros likutį.
Ryano Cooglerio, sukūrusio filmus apie juodaodžius superherojus („Juodoji pantera“), ieškančius rojaus Vakandos, „Nusidėjėliai“ tęsia mitą apie troškimą rasti savo šaknis, nors rojus šįkart nusileidžia ant žemės ir virsta tikru pragaru. Semio personažas, nepaklausęs pastoriaus tėvo ir pasirinkęs muziką, tampa ne tik šio filmo aktyviu veikėju, bet ir stebėtoju, tarytum keliaujančiu laiku.
Istorija nukelia į 1932 m. Misisipės valstijoje įsikūrusį miestelį, kurį supa medvilnės laukai. Čia vieną dieną pasirodo du elegantiški vyrai – broliai dvyniai Smaukas ir Stekas (abu genialiai įkūnijo Michaelas B. Jordanas). Jie išgyveno karą Europoje, dirbo Alui Caponei Čikagoje, tačiau nusprendė, kad laimę ir ramybę ras savo gimtajame krašte. Tai metas, kai dar rusena JAV pilietinio karo žarijos, rasinė segregacija niekur nedingusi, tad broliai atranda savo miestelį pasikeitusį, be to – sutinkami ne itin draugiškai. Tačiau jie turi planų – atidaryti bliuzo barą ir suvienyti bendruomenę. Tik bėda, kad šiose žemėse vietos neranda airis vampyras...
Vampyrų vadeiva Remikas (Jack O’Connell), lyg nužengęs iš filmo „Nuo sutemų iki aušros“ („From Dusk Till Dawn“, rež. Robert Rodriguez, 1996), neatsitiktinai airių kilmės – istoriškai airiai buvo vieni pirmųjų Amerikos kolonistų, išstūmusių iš savo žemių indėnus. Apeiginiai vampyrų šokiai skambant airiškai muzikai nurodo, kad ir ši tauta turi giliai įsišaknijusią muzikinę kultūrą, o Remikas nori nei daug, nei mažai – kaip ir broliai dvyniai rasti savo šaknis ir priklausyti bendruomenei. Jis kviečia prisijungti prie jo ir tapti viena didele laiminga šeima, o žodis „klanas“ šiame kontekste ne asocijuojasi su KKK, bet turi kitą reikšmę – senovės airių kalboje klanas reiškia šeimą. Beje, Remiko atliekama daina „Rocky Road to Dublin“ airių kolektyvinėje atmintyje taip pat turi senas tradicijas ir pasakoja apie jauną vyrą, išvykusį iš namų ieškoti laimės ir susiduriantį su diskriminacija. Filme veikia ir kinų kilmės personažai, mat kadaise, pasibaigus vergovei, kinai vyko dirbti į medvilnės laukus, tačiau dėl nepakeliamų sąlygų ir mažo atlyginimo darbas laukuose truko neilgai. Netrukus jie pradėjo atidarinėti maisto prekių parduotuves mažuose miesteliuose ir atliko svarbų vaidmenį, mat segreguotuose Pietuose aptarnavo juodaodžių bendruomenę, kai baltieji tai daryti atsisakydavo.
Taigi vampyras šiame filme tampa kone pabėgimo į kitą, tobulesnį pasaulį simboliu. Juk ir broliai dvyniai, ir kiti afroamerikiečiai, ir kinai vis dar kenčia nuo vergijos padarinių – jie niekada nebuvo ir nebus laisvi, kol baltasis žmogus kreips dėmesį į jų odos spalvą. Tad virtimas mitologine būtybe gali būti vartai į dar nepažintą pasaulį.
Tačiau Coogleris nekuria tradicinio, socialiai angažuoto kino. Visi šie istoriniai niuansai leidžia piešti situacijos kontekstą, atspindi nuotaikas ir veikėjų santykius. Režisierius elegantiškai žaidžia su kino žanrais, įtraukdamas siaubo ir veiksmo filmų ar miuziklo tropus. Jau vien ko vertas epizodas, kuriame sugriaunama ketvirtoji siena, kai užeigoje Semiui užgrojus savo „nuodėmingąja“ gitara ima šokti skirtingų laikų šokėjai – nuo tradicinių šokių iki breiko, kol galiausiai ima skambėti ir repas, ir elektroninė muzika. Šio epizodo užtenka, kad suvoktum visus istorinius sluoksnius, susijusius su afroamerikiečių protėviais, muzika ir kultūra. Galiausiai šis epizodas – tai odė bendruomenei, juk ir savo „Juodosios panteros“ filmuose režisierius koncentravosi ne į vieną herojų individą, o pirmenybę teikė bendruomenei.
Coogleris nebando manieringai dekonstruoti žanrų ar mitų – jis juos gerbia, tad su vampyrais kovojama tradiciškai, pasitelkiant česnakus, medinius kuolus, sidabrines kulkas ir laukiant saulėtekio. „Nusidėjėliai“ – nepretenzingas pasakojimas apie žmones, jų nuodėmes ir silpnybes, laisvę ir muziką kaip ginklą. Galiausiai, kaip sakė viena „The New York Times“ kino apžvalgininkė, šis autorinis blokbasteris gali išgelbėti Holivudą nuo jo paties.
