Kinas
Du patologai stovi prie kūno ir aptarinėja „Netflix“ tikrų nusikaltimų dokumentiką. Baisėdamiesi tuo, kad žmonės ištroškę nusikaltimų, smurto ir kraujo, kurie jiems tėra laisvalaikio pramoga, patologai be emocijų atveria negyvėlio krūtinės ląstą. Prieštaravimai tarp vaizdo ir teksto (arba formos ir turinio) bei žvilgsnis į žmonijos žiaurumo ištakas lydės žiūrovą per „Plastikinius pistoletus“ („Les Pistolets en plastique“, rež. Jean-Christophe Meurisse, Prancūzija, 2024).
Sukurti filmą Meurisse’ą įkvėpė tikra istorija – savo šeimą išžudęs prancūzas dingo be pėdsakų. Įtariamasis buvo sulaikytas Anglijoje. Žiniasklaida šėlo, ekspertai vienas per kitą dalinosi nuomonėmis, kol paaiškėjo, kad per klaidą sulaikytas visai ne tas žmogus. Taip „Plastikiniuose pistoletuose“ atsiranda Danijos oro uoste sulaikytas nelaimėlis, įžvalgus (ne visada) detektyvas, dvi socialinių tinklų tyrėjos, ambicingi, bet ne itin vykę dviejų valstybių policininkai ir, žinoma, pagrindinis kaltininkas Polis Bernardenas, įsikūręs Argentinoje, cituojantis Hugo ir besiruošiantis savo vestuvėms. Istorija galėtų būti konvencinis trileris, tačiau jau po „Kruvinų apelsinų“ (2021) žinoma, kad Meurisse’as labiau už viską mėgsta su ironija žvelgti į šiuolaikinės Prancūzijos aktualijas, mėgaujasi pertekliumi (kraujo, smurto, stereotipų, perversijos, taip pat ir humoro, kartais balansuojančio ties beskonybe) ir ribų nepaisymu.
Pirmoji filmo pusė puikiai tarnauja šiam režisieriaus užmojui. Sujungdamas satyrą, juodąją komediją, trilerio elementus, jis rodo pasaulį, kuris tiesiogine to žodžio prasme kraustosi iš proto. Ir, visai kaip patologų kritikuojama transliavimo platforma, siekia viską monetizuoti. Žiaurumas čia tėra banalios kasdienybės dalis. Savamokslės socialinių tinklų tyrėjos ima jaustis geresnės už oficialias institucijas ir lengva ranka pritempinėja faktus prie savo susikurtų teorijų. O policijos pareigūnai iš tiesų stokoja kompetencijos – net paprastas vaizdo skambutis jiems tampa sunkiai įveikiama kliūtimi. Tačiau nauda ir įsivaizduojama būsima šlovė čia svarbesnė už teisingumą, visai nesvarbu, kad visi turimi duomenys rodo, jog dėl nusikaltimo apkaltintas niekuo dėtas žmogus.
Filme yra puikių (net jei nekorektiškų) scenų, pavyzdžiui, Bernardeno kaimynės nenutrūkstantis ksenofobiškas monologas, pilnas atjautos žudikui (juk nebuvo blogas žmogus), ir Prancūzijos bei Danijos policininkų nuotolinis pokalbis. Aktorių kolektyvas taip pat akivaizdžiai mėgaujasi savo į kraštutinumus linkusiais personažais.
Vis dėlto atskiri filmo pasakojimai, kuriuos sieja Bernardeno nusikaltimas, nesusijungia į visumą, net jei daugelis personažų bent trumpam susitinka. Regis, taip nutinka todėl, kad režisierius vengia solidesnių apibendrinimų ir galbūt net nuvertina žiūrovą. Ten, kur pritrūksta turinio, spragas maskuoja estetinis apipavidalinimas – šokiai, muzika, sulėtintas vaizdas. Ir nors dėl kelių siužeto linijų filme atsiranda ne vienas pagrindinis personažas, visiems jiems trūksta gylio – psichologinių portretų, kaitos, net ir nenuspėjamumo. Tiesa, atrodo, kad tai ir nebuvo režisieriaus tikslas, tačiau šį kartą formulė neveikia. Personažai, kuriuos apibūdina tik bendri hiperbolizuoti bruožai ir anekdotinės situacijos ir kurie, kaip ir nesibaigiantis absurdas, intrigavo pačioje pradžioje, vėliau neleidžia plėtotis pačiam filmo veiksmui.
Filmo pradžioje matomi patologai apgaulingai pažada visuomenės sąmonės disekciją, kurios taip ir nesulaukiame. Ironiška, tačiau kritikavęs visuomenės susižavėjimą žiaurumu ir pašiepęs socialinių tinklų tyrėjas, kurių susidomėjimas asmeninėmis žudiko gyvenimo detalėmis ir juo pačiu akivaizdžiai liguistas, pabaigoje Meurisse’as nueina tuo pačiu keliu. Galbūt tai – tyrėjų įvykdytas įsivaizduojamas teisingumas ir Bernardeno nusikaltimo rekonstrukcija – yra dar viena režisieriaus provokacija siekiant šokiruoti. Tačiau sunku atsikratyti minties, kad nenuėjęs patologų aptariamu keliu jis būtų nemažai išlošęs. Veidrodis, atgręžtas į visuomenę, kaip ir bandymas suprasti, kas darosi to, kuris pasirinko smurtą, galvoje, pasako daug daugiau nei paviršiumi besiliejantis kraujas. Net jei ginklai plastikiniai, šoviniai neturėtų būti tušti.
