Kinas
Viena labiausiai aptarinėjamų šių metų premjerų – kovą „Netflix“ platformoje pasirodęs keturių dalių Jacko Thorne’o ir Stepheno Grahamo serialas „Paauglystė“ („Adolescence“, D. Britanija, 2025). Daugeliui įspūdį padarė serialo koncepcija – kiekviena valandos trukmės serija nufilmuota vienu kadru, todėl žiūrovas patiria betarpiškumo jausmą ir išgyvena istoriją kartu su veikėjais. Tačiau serialo sėkmės priežastis labiau susijusi su tuo, kaip Thorne’as ir Grahamas (žinomas dėl vaidmens 2021 m. Philipo Barantini filme „Ties virimo riba“, kuris taip pat nufilmuotas vienu kadru; beje, Barantini yra ir šio serialo režisierius) nagrinėja sudėtingas, sunkiai išsprendžiamas socialines problemas, tokias kaip patyčios mokykloje, toksiškas vyriškumas, mizoginija, diegiama į mūsų galvas per ekranus ir su algoritmų pagalba, bei suaugusiųjų, neretai nenutuokiančių, su kuo susiduria paaugliai, bejėgiškumą.
Ramų rytą neįvardytame Anglijos miestelyje sutrikdo policija, įsiveržusi į niekuo neišsiskiriančius Milerių namus. Šeima suguldoma ant grindų, nepateikus jokių paaiškinimų. Šiurkštūs teisėsaugos pareigūnų veiksmai, iš pradžių atrodantys kaip klaida, turi pagrįstą priežastį: jauniausias šeimos narys, trylikametis Džeimis Mileris (įsimenantis Oweno Cooperio debiutas), įtariamas bendraklasės Keitės, neseniai rastos su daugybinėmis durtinėmis žaizdomis, nužudymu. Džeimio tėvas santechnikas Edis (pats Grahamas) netiki, kad jo sūnus galėtų būti susijęs su nusikaltimu, todėl kartu su žmona Manda (Christine Tremarco) ir dukra Lisa (Amelie Pease) vyksta į policijos nuovadą susigrąžinti sūnaus, kuris tvirtina esąs nekaltas. Tačiau jau pirmoje serijoje abejonės išsklaidomos – policija turi vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas nusikaltimas, todėl serialas tampa artimesnis psichologinei dramai, o ne kriminalinei istorijai. Klausimas yra ne „ar“ ir ne „kas“, o „kodėl“. Kas turi vykti vaiko, šaltakraujiškai nužudančio kitą vaiką, gyvenime ir galvoje?
Pasak serialo kūrėjų, postūmį „Paauglystei“ davė tikri paauglių smurto atvejai, pastaraisiais metais sudrebinę Didžiąją Britaniją. Tai, pavyzdžiui, 2024 m. septyniolikmečio Sautporte surengtas išpuolis, kai buvo mirtinai subadytos trys mergaitės. Arba 2021 m. Liverpulyje keturiolikmečio įvykdyta dvylikametės Avos White žmogžudystė. Pastarasis nusikaltimas siejamas su vadinamąja smurto prieš moteris epidemija ir incelių subkultūra (angl. incel – involuntary celibacy, nesavanoriškas celibatas), kurios vienas iš lyderių – „spalvingas“ veikėjas Andrew Tate’as, kaltinamas išžaginimu ir prekyba žmonėmis. Jo pavardė seriale paminėta vieną kartą, veikiau kaip nevaldomos socialinių tinklų įtakos paaugliams simbolis. Tačiau stipriausia „Paauglystės“ pusė yra ta, kad nesistengiama supaprastinti problemos, rodant pirštu į kaltuosius, ir niekam nedaroma moralinių nuosprendžių. Kūrėjai kartu su veikėjais bando suprasti, kodėl smurtas tapo mūsų gyvenimo dalimi ir ką turėtume dėl to daryti.
Serialo istorija pasakojama fragmentais, o kūrėjai sumaniai žaidžia akcentais, žinodami, kur sustoti ir nepasakyti per daug. Todėl svarbi kiekviena užuomina apie tai, kas vyksta šioje glaudžioje bendruomenėje, kur visi vieni kitus pažįsta, o po socialiniu mandagumu slypi skausmas ir neapykanta. Tai ypač akivaizdu antroje serijoje, kurios veiksmas rutuliojasi mokykloje. Kai kurie veikėjai praeina pro kamerą, ištaria kelias replikas ir ištirpsta triukšmingoje minioje. Tačiau kiekvienas jų palieka svarbią žymę Džeimio istorijoje, parodydami aplinką, kurioje jis gyveno, – smurtą ir nekontroliuojamą chaosą mokykloje, kai mokytojai šaukia, o bendraklasiai tyčiojasi ir užgaulioja. Taip serialo kūrėjai prisiliečia prie ydingos, perkrautos švietimo sistemos ir bendraamžių smurto temos.
„Paauglystė“ taikliai rodo įvairias smurto formas – paauglių mergaičių nuogų nuotraukų platinimą, priekabiavimą, kurį dažniau patiria mergaitės, fizinį smurtą prieš aukomis pasirinktus berniukus, paprastai „kitokius“, „silpnesnius“ ir dažnai ypač jautrius, trokštančius pripažinimo ir dėl to galinčius pasiduoti vadinamosios manosferos (tai įvairios interneto svetainės, tinklaraščiai ir forumai, kuriuose propaguojamas maskulinizmas, mizoginija ir pasipriešinimas feminizmui) teorijoms. Visa tai vyksta tyliai pritariant suaugusiesiems, kurie dažniausiai reaguoja tik tada, kai yra priversti reaguoti dėl situacijos rimtumo, ir yra linkę perkelti atsakomybę kitiems.
Viena pagrindinių „Paauglystės“ žinučių – tėvai nežino, kas vyksta su jų vaikais namuose už uždarų durų, mokyklos koridoriuose, išmaniųjų telefonų ekranuose. Todėl pagrindiniai serialo veikėjai – suaugusieji: nusikaltimą tiriantys policijos pareigūnai, su Džeimiu bendraujanti psichologė, sūnaus nusikaltimo sukrėsti tėvai. Istoriją matome iš jų perspektyvos. Be interneto užaugusi karta neįsivaizduoja, kas vyksta ir gali vykti su jų vaikais, gyvenančiais ekranų pasaulyje. Džeimio tėvai nostalgiškai prisimena jaunystės laikus, kai įsimylėjo vienas kitą šokdami pagal „A-ha“ ir viskas buvo paprasta bei aišku. Viena jautriausių serialo scenų – kai tėvas ir motina kaltina save dėl to, kas nutiko, nesuprasdami, kur suklupo, kuriuo momentu nesusikalbėjo su sūnumi. Thorne’as ir Grahamas išmintingai neeksploatuoja visa paaiškinančios vaikystės traumų temos ir nedemonizuoja tėvų. Nors kartu leidžia suprasti, kad Džeimio tėvas nėra pats emociškai stabiliausias žmogus – jis gėdijosi sūnaus, mat šiam nesisekė sportas, o motinos sūnus paprasčiausiai negerbia.
„Paauglystė“ taip pat aiškiai parodo, kaip giliai visuomenėje ir kiekviename individe įsišaknijusi mizoginija. Tai matome kad ir antroje serijoje, kai mokytoja pristato nusikaltimą tiriantį inspektorių Luką Baskombą (Ashley Walters), bet pamiršta jo kolegės Mišos Frank (Faye Marsay) pavardę. Tačiau labiausiai tai atsiskleidžia trečioje serijoje, kai Džeimio įkalinimo įstaigoje apsilanko psichologė Brioni Ariston (Erin Doherty). Pirmiausia matome, kaip kalėjimo prižiūrėtojas, kuris flirtuoja su Brioni, nuolat ją pertraukia ir primeta savo įžvalgas, kvestionuoja jos metodus arba tiesiog trukdo dirbti (galiu galvą guldyti, kad su vyru specialistu niekas sau taip neleistų elgtis). Tai implikuoja, kad Džeimio vyriškumo idėjų šaltinis – ne tik toksiška interneto erdvė, bet ir kasdienybė.
Tačiau serijoje didžiausią poveikį daro paties Džeimio transformacija iš išsigandusio vaiko, kuris iš baimės net apsišlapina, į agresyvų, įniršio kupiną ir manipuliatyvų paauglį. Džeimis bando manipuliuoti Brioni, mėgdžiodamas ją, žarstydamas komplimentus ir žeminančius kreipinius, taip siekdamas įgyti galios. Arba pradeda gąsdinti ir rėkti, kai jaučia, kad dinamika tampa nekontroliuojama. Taip pat iš Džeimio lūpų išgirstame apie manosferoje paplitusią 80–20 taisyklę (80 proc. moterų traukia 20 proc. vyrų), kuri remiasi idėja, kad tam tikri berniukai ar vyrai yra „genetiškai engiami“, tai yra negražūs, todėl visuomenė jiems skolinga „genetiškai pranašesnių“ moterų kūnus. Tai matome seriale, kai Džeimis seka modelių paskyras instagrame ir vadina save negražiu. Parodęs susidomėjimą Keite, kurią suvokia kaip „menkos vertės moterį“, mat jos intymiomis nuotraukomis pasidalijo klasės draugai, Džeimis mano, kad ji skolinga jam dėkingumą. Kai mergina to dėkingumo neparodo ir dar išjuokia jį socialiniuose tinkluose, jis ją nužudo.
Nevirsdama socialine kronika, „Paauglystė“ kelia klausimą, ką visuomenė daro su savo jaunimu. Tai ne tik istorija apie berniuką, peržengusį neįsivaizduojamą ribą. Tai veidrodis, į kurį turėtų pažvelgti visa visuomenė – tėvai, mokytojai, politikai, įvairiausi influenceriai. Visi, dalyvaujantys formuojant tikrovę, kurioje atskirtis ir vienatvė veda vaikus ir paauglius į interneto juodąsias skyles. Taip pat nepakanka, kaip siūlo patys serialo kūrėjai, uždrausti socialinius tinklus. Ekspertai pabrėžia, kad reikia labiau šviesti, reguliuoti algoritmus, (pagaliau) veiksmingai moderuoti seksistinius ir mizoginiškus komentarus, kovoti su dezinformacija lyties pagrindu, patraukti baudžiamojon atsakomybėn maskulinistinius pamokslininkus, mokyti policiją, teismus ir žurnalistus. Vis dėlto vaikams, be draudimų ir švietimo, visų pirma reikia rūpinimosi ir dėmesio, kurį suaugusieji jiems tiesiog privalo suteikti.
