„Oskarų“ totalizatorius

Galima diskutuoti apie „Oskarų“, JAV Kino meno ir mokslo akademijos kasmet teikiamų apdovanojimų, reikšmingumą arba beprasmiškumą, tačiau jie yra tam tikra neišvengiamybė, norom nenorom patraukianti mūsų dėmesį. Galima pasinerti visa galva ir stebėti apdovanojimų sezoną kaip tam tikras olimpines žaidynes, kuriose dalyvauja skirtingos kino industrijos darbuotojų gildijos, kritikų susibūrimai, kino asociacijos ir akademijos, spėliojant, kas vis dėlto laimės per sezono kulminaciją – „Oskarų“ ceremoniją, šiemet vyksiančią kovo 2 dieną.

Spekuliacijos prasideda gerokai anksčiau, nei paskelbiamos nominacijos, – šiemet tai padaryta sausio 23 d., bet spėlionės virė jau iki tol. „Auksinio gaublio“ apdovanojimo, teikiamo sausio pradžioje, laimėjimas beveik garantuoja „Oskaro“ nominaciją, tačiau nebūtinai. Laimėti be nominacijos britų kino akademijos (BAFTA) arba Ekrano aktorių gildijos (Screen Actors Guild, SAG) apdovanojimo praktiškai neįmanoma, tačiau precedentų yra. Paskelbus šių apdovanojimų nominacijas išryškėja sezono lyderiai, kurie imami linksniuoti žiniasklaidoje. Skaitome jų interviu, matome juos pokalbių laidose, šiais laikais – socialiniuose tinkluose. Aplink tam tikrus filmus ima suktis vadinamasis buzz – apdovanojimų zvimbesys, jaudulys, nekantrumas, jie įgauna pagreitį, ir atrodo, kad pergalė jau garantuota.

Tačiau kortos gali visai susimaišyti. Šias porą savaičių (tekstą rašau vasario pradžioje), ko gero, regime būtent tokį atvejį, bet apie tai – vėliau.

Iš tiesų, galvojant apie apdovanojimus svarbu prisiminti, kad sprendimus dėl nominacijų ir laimėjimų lemia žmonės. O žmonės turi savo nuostatų, patirčių, subjektyvumo ir ribotumo. Pastaruosius kelerius metus garsiai kalbėta apie Kino meno ir mokslo akademijos (toliau vadinsiu Akademija) narių, sprendžiančių „Oskarų“ likimą, įvairovę, taip pat imta gilintis į „Auksinių gaublių“ skaidrumą, tai yra juos lemiančios Holivudo užsienio spaudos asociacijos sudėtį ir paslaptingumą. Savaime suprantama, kad kuo daugiau tokiose organizacijose yra įvairioms pozicijoms, tapatybėms atstovaujančių žmonių, tuo įvairesnis tampa jų nominacijose atsispindintis skonis. Be to, buvo kalbama apie tai, kaip Akademijos nariai neperžiūri visų apdovanojimams pristatytų filmų, veikiau tik tuos, apie kuriuos jau girdėjo.

Į apdovanojimus besitaikantys filmai nuo savo premjerų tarptautiniuose kino festivaliuose, tokiuose kaip Kanų, Venecijos, Toronto, ima bėgti maratoną nominacijų link. Už kiekvieno apdovanojimų sezone figūruojančio filmo slypi ir viešųjų ryšių programa, besistengianti atkreipti Akademijos narių dėmesį. Būtų ciniška sakyti, kad laimi ne filmas, o viešieji ryšiai, tačiau dalis tiesos tikrai yra. Ir čia slypi galybė niuansų: filmai, kurie gerai atrodo popieriuje ir už kuriuos balsuoti būtų verta, nes tuomet Holivudas atrodys kaip pažangi, atvira, įtrauki vieta, stoja prieš filmus, kurie tokių žinučių galbūt neskleidžia. Mat su apdovanojimais transliuojamas tam tikras pranešimas apie tai, kaip Holivudas nori atrodyti. Žvelgiant į šių metų nominacijas, peno apmąstymams šia tema tikrai yra. 

Galima klausti – o kur šitame totalizatoriuje yra patys filmai ir jų meninė vertė? Istorijoje turime daugybę atvejų, kai filmai, išlikę publikos širdyse ir sulaukę aukšto įvertinimo, pavyzdžiui, įtraukti į JAV nacionalinį filmų registrą, nebuvo apdovanoti, o apdovanotieji laikui bėgant pasimiršo. Vienas ryškiausių pavyzdžių – šiemet dvidešimtmetį minintis „Kuprotas kalnas“ („Brokeback Mountain“, rež. Ang Lee, 2005), kadaise nusileidęs filmui „Avarija“ („Crash“, rež. Paul Haggis, 2004), kurio daug kas jau ir nebeprisimena, – nebent pamena apdovanojimą scenoje įteikusio aktoriaus Jacko Nicholsono nuostabą, perskaičius geriausio filmo „Oskaro“ laimėtoją. 

Visa tai turėdami omenyje, į toliau aptariamus filmus galime žvelgti kaip į subjektyvų tam tikrai grupei žmonių įspūdį padariusių filmų sąrašą, o ne objektyvų geriausių metų filmų susibūrimą. Tačiau, neslėpsiu, šį totalizatorių itin įdomu sekti ir stebėti. Visiems nominuotiems filmams apžvelgti šiame tekste neužtektų vietos – jie nusipelno išsamesnio žvilgsnio. Taigi stengsiuosi pristatyti, apie ką apdovanojimų sezone buvo labiausiai kalbama ir kas, žvelgiant iš dabartinių pozicijų, turi didžiausius šansus nugalėti.

Šiemet daugiausia nominacijų sulaukė trys filmai: 13 nominacijų susižėrė „Emilija Perez“ („Emilia Pérez“, rež. Jacques Audiard), po 10 – „Brutalistas“ („The Brutalist“, rež. Brady Corbet) ir „Piktoji“ („Wicked“, rež. Jon M. Chu). Šie filmai figūruoja ir daugiausia dėmesio sulaukiančiose geriausio filmo, pagrindinio vaidmens aktoriaus ir aktorės, taip pat – antraplanių vaidmenų atlikėjų kategorijose. Beje, „Emilija Perez“ tapo daugiausia nominacijų surinkusiu filmu ne anglų kalba visoje „Oskarų“ istorijoje.  

Šiemet geriausio filmo kategorijoje nominuoti šie filmai: „Anora“ (rež. Sean Baker), „Bob Dylan: visiškai nežinomas“ („A Complete Unknown“, rež. James Mangold), „Brutalistas“, „Konklava“ („Conclave“, rež. Edward Berger), „Kopa 2“ („Dune: Part Two“, rež. Denis Villeneuve), „Emilija Perez“, „Aš vis dar čia“ („Ainda Estou Aqui“, rež. Walter Salles), „Nikelio berniukai“ („Nickel Boys“, rež. RaMell Ross), „Substancija“ („The Substance“, rež. Coralie Fargeat), „Piktoji“. Ką matome iš šio sąrašo? Visų pirma jis yra kur kas labiau tarptautinis, negu esame pratę. Antrus metus iš eilės šioje kategorijoje nominuojami filmai ne anglų kalba – pernai tai buvo „Kryčio anatomija“ („Anatomie d'une chute“, rež. Justine Triet) ir „Interesų zona“ („Zone of Interest“, rež. Jonathan Glazer). Šiemet Europos kinui atstovauja prancūzų miuziklas „Emilija Perez“, išrinktas, beje, ir geriausiu Europos filmu Europos kino apdovanojimuose, o Pietų Amerikai – brazilų politinė drama „Aš vis dar čia“.

Nominuotų filmų tendencijos atsispindi ir geriausių aktorių, antraplanio vaidmens aktorių bei režisierių sąrašuose. Pagrindinio vaidmens kategorijoje šalia Adriano Brody („Brutalistas“) figūruoja Timothée Chalamet („Bob Dylan: visiškai nežinomas), Ralphas Fiennesas („Konklava), taip pat nominuoti Colmanas Domingo už vaidmenį filme „Sing Sing“ (rež. Greg Kwedar) bei Sebastianas Stanas, vaidinantis Donaldą Trumpą filme „Mokinys“ („The Apprentice“, rež. Ali Abbasi). Šiame sąraše galima pasigesti aktoriaus Danielio Craigo, kuriam nominacija prognozuota už bene įtaigiausią karjeros vaidmenį filme „Queer“ (rež. Luca Guadagnino). Geriausios aktorės kategorijoje matome Cynthią Erivo („Piktoji“), Karlą Sofíą Gascón („Emilija Perez“), Mikey Madison („Anora“), Demi Moore („The Substance“) ir Fernandą Torres („Aš vis dar čia“) – nustebino Nicole Kidman ir Angelinos Jolie nebuvimas.

Antraplanio vaidmens aktorių gretose – Jura Borisovas („Anora“), Kieranas Culkinas („Tikras skausmas“ / „A Real Pain“, rež. Jesse Eisenberg), Edwardas Nortonas („Bob Dylan: visiškai nežinomas“), Guy Pearce’as („Brutalistas), Jeremy Strongas („Mokinys). Nominuotos moterys – Monica Barbaro („Bob Dylan: visiškai nežinomas“), Ariana Grande („Piktoji“), Felicity Jones („Brutalistas“), Isabella Rossellini („Konklava“), Zoe Saldaña („Emilija Perez“).

Kaip leidinyje „The Atlantic“ pastebi Davidas Simsas, „meinstryminis“ žiūrovas „Oskaruose“ neatsispindi, tai yra finansiškai sėkmingi filmai apdovanojimų paprastai nelaimi. Jeigu norime spėlioti apie nominuotų filmų šansus laimėti apdovanojimą, galime žvilgtelėti į geriausio režisieriaus nominaciją – vienas itin retai laimimas be kito. Čia mes randame Seaną Bakerį, Brady Corbetą, Jamesą Mangoldą, Jacques’ą Audiard’ą ir Coralie Fargeat – vadinasi, finansiškai sėkmingiausi iš nominuotų filmų „Piktoji“ ir „Kopa 2“ lieka už borto.

Geriausių filmų sąraše matome ir rečiau įtraukiamus žanrus. Prestižinius apdovanojimus labiau renka solidžios dramos, o ne lengvais žanrais laikomi miuziklai, komedijos ar siaubo filmai. Tačiau šiemet turime „Substanciją“, vadinamojo kūno siaubo (angl. body horror) atstovę, Kanų kino festivalyje laimėjusią geriausio scenarijaus apdovanojimą prancūzų režisierei Fargeat, „Piktąją“, legendinio miuziklo ekranizaciją, ir „Emiliją Perez“. Vis dėlto siaubo juosta „Oskarą“ už geriausią filmą yra laimėjusi tik vieną kartą, ir tai buvo „Avinėlių tylėjimas“ („The Silence of the Lambs“, rež. Jonathan Demme, 1991). Miuziklams sekasi kiek geriau – jie yra surinkę dešimt statulėlių, o pastarąjį kartą laimėjo „Čikaga“ („Chicago“, rež. Rob Marshall, 2002). Vis dėlto Holivudas labai mėgsta sėkmingus sugrįžimus ir savęs atradimo iš naujo istorijas, tad Demi Moore, kuri, atsiimdama „Auksinį gaublį“, pripažino, kad prodiuseris ją yra pavadinęs „popkornų“, suprask, nerimta aktore, atrodo rimta kandidatė laimėti geriausios aktorės apdovanojimą.

Kone labiausiai klasikiniams „Oskarus“ laimintiems filmams – prestižinėms dramoms – atstovauja „Brutalistas“, „Bob Dylan: visiškai nežinomas“, ir „Konklava“. Pirmasis – itin didelių ambicijų (ir trukmės – 215 minučių, kine rodomas su pertrauka seanso viduryje) epas apie Holokaustą išgyvenusio vengrų architekto (Adrien Brody) emigraciją į JAV. Sukurtas naudojant Holivudo standartais itin nedidelį biudžetą, „Brutalistas“ turi rimtą poziciją šiame apdovanojimų sezone: filmas laimėjo „Auksinį gaublį“ geriausio draminio filmo kategorijoje, aktorius Brody namo parsinešė geriausio pagrindinio vaidmens aktoriaus draminiame filme statulėlę, o režisierius Corbetas – geriausio režisieriaus.

Tiesa, sausio pabaigoje į viešumą išlindo kontroversiškas filmo kūrimo aspektas – dirbtinio intelekto (DI) naudojimas. Filmo montažo režisierius Dávidas Jancsó interviu atskleidė, kad DI programa buvo pasitelkta koreguojant anglakalbių aktorių Brody ir Felicity Jones kalbėjimą vengriškai. Pasak Jancsó, programa naudota minimaliai, tiesiog siekiant nugludinti aktorių kalbą. Reikia pripažinti, kad tai toli gražu ne pirmas kartas, kai DI pasitelkiamas kuriant filmus, pavyzdžiui, „Emilijos Perez“ kūrėjai atvirai pasakojo, kad aktorės Gascón vokalas su DI pagalba buvo „pastiprintas“. Vis dėlto kilo šaršalas dėl DI naudojimo etiškumo, ir tai „Brutalistui“, giriamam už dėmesį detalėms ir kruopštumą, gali pakenkti. Beje, Lietuvos žiūrovams „Brutalisto“ teks palaukti ganėtinai ilgai – kinuose filmas bus rodomas tik nuo balandžio 4 d., šiuo metu jis neprieinamas ir jokioje platformoje.

„Bob Dylan: visiškai nežinomas“ patenka į klasikinę, Holivudo mėgstamą muzikinių biografinių filmų tradiciją – pagalvokite apie „Rėjų“ („Ray“, rež. Taylor Hackford, 2004), „Ties jausmų riba“ („Walk the Line“, rež. tas pats Jamesas Mangoldas, 2005), „Bohemijos rapsodija“ („Bohemian Rhapsody“, rež. Bryan Singer, Dexter Fletcher, 2018) – sąrašas galėtų būti tęsiamas. O štai „Konklava“ yra solidi religinė drama apie Vatikano intrigas ir žmogiškumo faktorių renkant naująjį popiežių, pelniusi aktoriui Ralphui Fiennesui pirmąją „Oskaro“ nominaciją nuo 1996 m. filmo „Anglas ligonis“ („The English Patient“, rež. Anthony Minghella).

Kas dar? „Anora“ atrodė įgavusį pagreitį po savo „Auksinės palmės šakelės“ laimėjimo Kanų kino festivalyje, tačiau pastaruoju metu kalbos apie ją atrodo kiek pritilusios. „Nikelio berniukai“ – originali rašytojo Colsono Whiteheado romano ekranizacija, apie kurią kalbama per mažai. „Kopa 2“ minima labiau techninių pasiekimų kontekste ir ją visai gali ištikti pirmosios dalies likimas, kai bene populiariausias 2021 m. filmas „Oskaruose“ netikėtai nusileido filmui „Kurčiųjų vaikas“ („CODA“, rež. Sian Heder, 2021).

Tiesa, verta paminėti, kad šiuo metu palankiai vertinami „Aš vis dar čia“ šansai nustebinti – aktorė Fernanda Torres laimėjo pagrindinio vaidmens atlikėjos draminiame filme „Auksinį gaublį“ ir figūruoja gracingoje kampanijoje dėl tokios pat statulėlės „Oskaruose“. Jautri, įtaigi drama apie politinius dingimus Brazilijoje daug kam gali pasirodyti kaip „Emilijos Perez“ prieigos prie šių temų antitezė. O dabartiniame kontekste tai galėtų tapti tam tikru koziriu.

Kodėl koziriu? „Emilija Perez“, dar prieš kelias savaites laikyta apdovanojimų favorite, šiuo metu išgyvena tikrai ne pačius geriausius laikus. Kanuose šis miuziklas-drama, pasakojantis apie translytę buvusią Meksikos narkotikų kartelio bosę, besistengiančią atpirkti praeities klaidas, buvo sutiktas su itin dideliu entuziazmu, tačiau bėgant laikui meilė šiam žanrų kokteiliui kiek apmalšo – pasipylė kritika tiek iš Meksikos dėl esą stereotipų kupino šalies reprezentavimo ir „buldozerinės“ prieigos prie itin jautrios socialinės temos, tiek iš LGBTQ+ bendruomenės ir organizacijų, tokių kaip GLAAD, teigusių, kad šis filmas – regresyvus tapatybės vaizdavimas.

„Emilijai Perez“ apžvelgti reikėtų daugiau erdvės, tačiau paminėtini keli aspektai. Man rašant straipsnį, „Netflix“, šio filmo platintojai, atsiribojo nuo aktorės Karlos Sofios Gascón ir nebefinansuoja jos kampanijos dėl geriausios aktorės apdovanojimo. Tą patį padarė ir filmo režisierius Jacques’as Audiard’as, siekiantis geriausio režisieriaus apdovanojimo, bei geriausios antraplanės aktorės „Oskarui“ už vaidmenį „Emilijoje Perez“ nominuota Zoe Saldaña. Kodėl? Neseniai į viešumą išlindo Gascón „X“ tinkle paskelbti įrašai, koneveikiantys, na, itin daug etninių, religinių, rasinių bendruomenių, taip pat – įvairovę „Oskarų“ nominacijose.

Gascón reakcija šią situaciją tik dar labiau įsiūbavo – ji apkaltino aktorės Fernandos Torres komandą ir brazilus sąmokslu prieš ją, vėliau ir daugiau žmonių kliuvo dėl, esą, susidorojimo. Torres, beje, irgi atsiprašė dėl viešumoje pasirodžiusio savo 2008 m. pasirodymo, imituojant juodaodę moterį, vadinamojo blackface.

Šiuo metu, bent spaudoje, Gascón „Oskarų“ kampanija yra laikoma mirusia, kritiškai žvelgiama ir į kitų su filmu susijusių nominacijų šansus. Ir štai čia vyksta kai kas įdomaus: dabartinės JAV politikos akivaizdoje Akademijos narių balsas už „Emiliją Perez“ galėtų reikšti simbolinį pasipriešinimą. Performatyvus gestas, bet vis dėlto gestas. Deja, dabartiniame kontekste – o Akademijos nariai balsuoja iki vasario 11 d. – balsas už „Emiliją Perez“ taip pat gali reikšti ir pritarimą pagrindinės aktorės netolerancijai.

Jeigu „Emilija Perez“ nelaimės geriausio filmo apdovanojimo, tai bus puikus atspindys to, kad apdovanojimus laimi ne vien filmai, bet ir jų kampanijos. Juk pats filmas nepasikeitė, pasikeitė tik tai, kaip apie jį kalbama, – dėl prie jo kūrimo prisidėjusių žmonių veiksmų už paties filmo ribų.

Žinoma, visa tai – smagios spekuliacijos, o kokį naratyvą apie save pasirinks Holivudas, pamatysime kovo 2 dieną.